Vidujai susiskaldęs žmogus toks išlieka net ir savo maldoje. Jėzaus palyginimas byloja, kad ne kiekviena maldingumo apraiška yra teisinga ir priimtina Dievui. Galima tokia malda, kurios metu nieko neįvyksta, ji neveiksminga, bevertė ir niekinė. Fariziejaus malda iš tikrųjų net nėra skirta Dievui. Graikiškajame tekste yra reikšmingas žodelytis, padedantis geriau suprasti tekstą. Apie fariziejaus maldą sakoma, kad jis stovėjo „sau vienas“. Taigi jis buvo „sau“, tačiau maldoje nesutiko nei savęs, nei Dievo. Pirmutinis klausimas Biblijoje yra Dievo klausimas Adomui: „Kur esi?“ Suvokęs šį Dievo klausimą žmogus pirmiausia susivokia pats, sutinka pats save, o tai leidžia susitikti su Dievu. Fariziejus savo maldą pradeda nuo negatyvių dalykų. Jis regimai labai stokoja pripažinimo ir įvertinimo, bet kitam to neįstengia duoti. Tik tas, kuris myli, gali dovanoti kitam pripažinimą ir patvirtinimą. Žvelgdami iš šalies negalime nematyti pozityvių to žmogaus pastangų: jis pasninkauja dukart per savaitę, atiduoda dešimtinę. Jis davė dešimtinę, tačiau nesidalijo savimi, savo žmogiškumu, draugyste, solidarumu. Kas nėra pasirengęs priimti savo paties silpnųjų ir tamsiųjų pusių, tas pastebi tik kitų gyvenimo šešėlius. Jėzus nori mus įspėti, kad mumyse visuose esama tokio fariziejaus pradmenų. Fariziejaus malda yra tik monologas. Jis meldžiasi veikiau sau, o ne Dievui. Tai paprasčiausiai paties fariziejaus savęs įtvirtinimas, o ne pagarba Dievui. To net negalima pavadinti malda. Tikra malda yra pokalbis su Dievu. Jei žmogus besimelsdamas nesikeičia, nieko nekeičia ir Dievas. Toks pamaldumas lieka uždarame rate. Baisu pagalvoti, bet per tokią „maldą“ galime net nusidėti. Tokia „malda“ net žeminame Dievą.

Jėzaus palyginimas mums nurodo, kaip tinkamai melstis. Neturime savęs kelti virš kitų, neturime Dievui girtis savo gerais darbais. Gera yra Dievui dėkoti, tačiau siekiant ne pabrėžti savo asmeninį šventumą, bet pašlovinti Dievą dėl jo geradarybių. Tikra malda yra realistiška ir nuolanki. Jėzus savo palyginime reikšmingai vaizduoja išorinę laikyseną meldžiantis. Abu ateina į šventyklą melstis ne pamaldų laiku. Abu besimeldžiantieji stovi. Tai įprastinė laikysena. Rašoma, kad muitininkas stovėjo „atokiai“. Tai visų tų retai į bažnyčią užeinančių žmonių, kurie drovisi savo nevertumo Dievo akivaizdoje, įvaizdis. Yra ir kitokių, kurie net pavėlavę triukšmingai sėdasi į pirmuosius suolus ir reikšmingai ten įsitaiso. Tačiau tai nereiškia, kad sėdėti priekyje reiškia išpuikimą, anaiptol. Ir pirmuosiuose suoluose galime išlikti nuolankūs Dievo akivaizdoje.

Galutinis Jėzaus nuosprendis dėl abiejų besimeldžiančiųjų yra toks: muitininkas grįžo namo nuteisintas, o fariziejus – ne. Ką tai reiškia? Pagal Šventąjį Raštą teisus yra žmogus, gyvenantis pagal Dievo įsakymus ir jo valią. Teisus žmogus gali išsilaikyti Dievo akivaizdoje. Tačiau Jėzus reikalauja iš savo mokinių didesnio teisumo negu Rašto aiškintojai ir fariziejai. Jis reikalauja ne tik išorinio korektiškumo, bet ir meilingos širdies, atlaidumo, susitaikinimo, net priešų meilės. Toks teisumas neįmanomas vien žmogiškomis jėgomis. Jo galime vien viltis kaip Dievo dovanos ir maldauti. Muitininkas nuteisinamas be jokių nuopelnų, nepaisant daugelio jo padarytų blogybių. Taigi teisumas nėra įgyjamas savo galia, tarsi tai būtų religine ar karitatyvine veikla įgyjamas įdirbis. Jėzus skelbia teisumą kiekvienam, kuris Dievo akivaizdoje išpažįsta esąs nusidėjėlis, prašo Dievo malonės ir jo gailestingumo. Kiekvienas žmogus stoja prieš Dievo teismą. Tas, kuris išpažįsta savo kaltę, išteisinamas. Tačiau tam, kuris nepripažįsta savo kaltės, galioja Dievo teismo nuosprendis.

Kodėl šiame pasakojime vaizduojamas muitininkas kelia mums simpatiją? Jis yra sąžiningas žmogus. Apie jį žinome tik tiek, kad jis stovėjo „atokiai“ ir nedrįso pakelti akių į dangų. Svarbiausia – šis žmogus nebijo pažvelgti į save ir sutikti pats save. Šia savo nuostata jis pasiekia tiesą, suvokia, „kur yra“. Muitininkas nemeluoja pats sau, neslepia savo tamsybių. Pirmasis skaitinys papildo Evangelijos mintį: „Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis“ (Sir 35, 17).

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0718/718hom2.html