Evangelijoje vaizduojama, kaip prabangos ir skurdo pasaulis egzistuoja greta vienas kito. Turtuolis ir vargšas gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose. Žemiškajame gyvenime juos skiria nedidelis atstumas, vos vienerios durys, tačiau amžinybėje tie pasauliai atskirti neperžengiamos bedugnės. Sekant Evangelijos mintį, blogiausia ne tai, kad turtuolis yra egoistas ir mėgaujasi malonumais, bet kad jis visiškai nesuvokia skurdo ir nesistengia jo pažinti. Iš pasakojimo galime suvokti, jog Jėzui tokia socialinė santvarka atrodo iškreipta ir nepriimtina. Reikšminga tai, kad pasakojime turtuolis lieka anonimas, tik vargšui duodamas vardas, beje, toks kaip ir vieno iš Jėzaus bičiulių – Lozorius. Turtuolio vardas ir išvaizda tarsi nugrimzdę į nebūtį, jis neturi jokių asmeninių bruožų.

Iš pasakojimo galima tikėtis turtuolio ir vargšo bendravimo, nes pastarasis guli prie turtuolio durų. Jam nereikia toli eiti norint sutikti vargšą. Jėzus įspėja turtinguosius: nevalia nerūpestingai užsimerkti ir gyventi taip, tarsi aplinkui nebūtų skurdo. Kas neturi savų rūpesčių, privalo pasirūpinti kitais. Jėzaus mokiniai negali gyventi savanaudiškai vien savo malonumams.

Vargšai taip pat nepakankamai pažįsta turtuolių pasaulį. Jiems nepažįstamas nematomas turtuolių dvasinis skurdas, kurio tikrai nėra ko pavydėti. Turtuoliams gresia didžiulis pavojus išlaikyti turtą, bet prarasti save. Pasakojime apie turtuolį ir vargšą Jėzus taikosi prie savo laikmečio klausytojams suprantamų vaizdinių. Apie gyvenimą anapus mirties jis kalba palyginimais.

Pagal pasakojimo įvaizdį yra iš esmės du eschatologiniai būviai: ramybės ir kančios. Kiekvieno žmogaus žemiškasis gyvenimas nulemia tai, į kokį būvį jis pateks po mirties. Taigi žemiškasis gyvenimas jau yra apsisprendimas. Šie eschatologiniai būviai yra galutiniai, jų neįmanoma pakeisti. Jie yra žemiškojo gyvenimo pasekmė.

Dangus – meilinga bendrystė su Dievu ir šventaisiais. Abraomo prieglobstis yra garbinga vieta, dangiškoji paguoda savo spindesiu nuskaistina visą Lozoriaus praeities vargą. Pragaras reiškia baisias kančias ir nenumaldomą troškulį deginančiame karštyje. Net vienas vandens lašelis reikštų šios būklės palengvinimą. Tačiau pragare nebėra jokio gailestingumo, tam tiesiog nebeliko laiko. Tarp dangaus ir pragaro žioji neperžengiama praraja. Nors šventieji ir pasmerktieji žino apie vieni kitų būklę, tarsi „iš tolo matydami“, tačiau jų niekas nesieja, jie neturi nieko bendra. Pasmerktiesiems prieš akis yra vien tik nevykęs jų gyvenimas, o šventiesiems – Dievo ramybė ir jo teisingumas.

Pabrėžiama, kaip svarbu klausytis Dievo žodžio, kuris ragina rūpintis vargšais. Turtuolis prašo Abraomo duoti jo broliams ženklą per prisikėlimo iš numirusiųjų stebuklą. Tačiau Abraomas atsiliepia: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ Neverta viltis, kad specialiai padarytas stebuklas įtikins likusius brolius ir privers pakeisti gyvenimo nuostatas. Toks stebuklas sukeltų tik paviršinę nuostabą, bet ne atsivertimą. Atsiversti gali tas, kas dėmesingai klauso Dievo žodžio.

Abraomo lūpomis nurodomas išganymo kelias tiems, kurie siekia dangaus palaimos ir nori išvengti pragaro kančių, – klausyti Mozės ir pranašų mokymo. Čia Jėzus pranašiškai paskelbia: kas netiki Raštais, tas neįtikės ir jo prisikėlimu. Juk Jėzaus prisikėlimas paliudytas ir įvyko, „kaip skelbė Raštai“. Turtuolis prašo savo broliams papildomų liudijimų, tarsi kažkokių ypatingų sielovados priemonių. Tačiau šio prašymo nepaisoma: Dievo išganymo darbas apima visus žmones ir yra pakankamas visiems.

Šis palyginimas mus moko budėti, kad tarp mūsų ir vargstančiųjų neatsirastų tos prarajos, kuri palyginime vaizduojama kaip neperžengiama bedugnė. Turime žengti žingsnį, domėdamiesi ir rūpindamiesi jų poreikiais. Sukrečia mintis, jog turtuolio mirtis neperkeitė jo turtingų brolių. Juk jie turėjo matyti, kaip mirtis atskyrė nuo gyvenimo gėrybių, tačiau numanomai nepadarė jokių išvadų. Dievo malonė gali veikti ten, kur ji įsileidžiama.

Jėzus Evangelijoje pateikia vadinamąją aukso taisyklę: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6, 31; plg. Mt 7, 12). Dažniausiai šią taisyklę taikome negatyviu aspektu, tai yra vengiame daryti tai, ko patys nenorime, kad mums darytų. Šiuo požiūriu turtuolis nepadarė nieko bloga: puotauti dar nėra nuodėmė, taip pat nenurodoma, kad jis būtų įgijęs savo turtą neteisėtai. Tačiau jis netaikė aukso taisyklės pozityviuoju aspektu – nedarė Lozoriui taip, kaip mėgo gyventi pats, „atsiimdamas gyvenimo gėrybes“.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0717/717hom2.html