Kartais mus trikdo Evangelijos palyginimai, kuriuose vaizduojami kitokie, seniai istorijos praeitin nuėję socialiniai santykiai. Jėzus, palyginimu mokantis mus būti tarnais ar vergais, anaiptol nenori mūsų pažeminti. Palyginimas tik pabrėžia, kad visiškai priklausome Dievui. Mūsų laisvė nereiškia išsilaisvinimo nuo Dievo – esame laisvi Dieve ir dėl Dievo. Palyginime vaizduojamų tarnų darbo laikas neribojamas, jie neturi poilsio garantijų, jokios jų teises ginančios profsąjungos. Tarnas turi būti nuolat pasirengęs tarnybai. Šeimininkas grįžta namo kada panorėjęs, net naktį. Niekas nežino jo grįžimo laiko: gal jis grįš vidurnaktį, o gal trečią valandą nakties. Tačiau šeimininkas reikalauja, kad tarnai budėtų ir jo lauktų. Jų aliejaus žibintai turi degti, kad iš karto galima būtų jais naudotis, nes iš naujo uždegti truktų per daug laiko.

Šeimininko elgesys mums gali pasirodyti savavališkas ir įnoringas. Tačiau turime prisiminti, kad Jėzus kaip Viešpats iškyla virš bet kokios patriarchalinės ar demokratinės santvarkos normų. Net ir dabartinėje santvarkoje, kai daug kalbama apie žmogaus teises, Jėzus yra visiškas mūsų nuosavybės, laiko ir apskritai viso gyvenimo Viešpats.

Ką reiškia laukti Jėzaus? Tai tvarkyti savo gyvenimą turint prieš akis jo teismą. Niekaip neapskaičiuojamą šeimininko atėjimą seka dar vienas nuostabus dalykas. Jis toks neįprastas, kad Jėzus pabrėžtina formuluote: „iš tiesų sakau jums“ patvirtina šį pažadą. Jis garantuoja: nors jums tai skamba neįtikinamai, vis dėlto tai tiesa. Iš budriai ir ištikimai laukusių tarnų Viešpats nereikalaus jokio patarnavimo. Priešingai, jis pats susijuos, susodins juos prie stalo ir eidamas aplinkui patarnaus jiems. To nedarytų joks šeimininkas, bet Jėzus tai daro. Dėkodamas už savo tarnų budėjimą ir laukimą, grįžęs jis nutrauks jų vergišką tarnybą, negana to, pats pasidarys jų tarnu. Už jų ištikimą tarnybą atsidėkos paties parengtu pokyliu. Galima įsivaizduoti taip pagerbtų tarnų džiaugsmą. Būsimajame pokylyje Kristus yra viskas visame: jis yra ir šeimininkas, ir valgis, ir aptarnaujantysis. Kuo vėliau jis ateina, kuo mažiau jo atėjimo tikimasi, tuo labiau palaiminti tampa ištikimai laukę jo tarnai. Pasitvirtino jų nesusvyravęs tikėjimas, jie gauna atlygio saiką su kaupu.

Visa tai yra vien įvaizdis ir palyginimas. Jėzus negali kitaip apsakyti būsimosios karalystės, nes, pasak apaštalo Pauliaus, nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, ką parengė Dievas jį mylintiems žmonėms. Į nuolankią tarnų meilę Dievas atsiliepia nesuvokiama savo meilės dovana. Dangaus karalystėje tampame Viešpaties bičiuliais ir broliais, gauname tobulą jo laisvės dovaną.

Jėzus nėra moralistas, jis mato pasaulį tokį, koks jis yra. Jis nemano, kad blogį galime pažaboti jį nutylėdami ar iš aukšto moralizuodami. Jėzus įveikia nuodėmę ne nutylėdamas ją kaip tabu, bet per Kryžių. Padorius ir tvarkingus žmones Jėzaus palyginimas apie įsilaužėlį gali trikdyti. Tačiau čia Jėzus įsilaužia į mūsų paslėptą ir ne tokią padorią, kaip iš išorės atrodo, mąstyseną. Kai išpuošiame ir išpuoselėjame savo gyvenimo namą vien savo patogumui ir manome, kad jis priklauso tik mums, Jėzaus atėjimas tampa panašus į įsilaužimą. Kai Jėzus į šį būstą ateina nekviestas ir net be leidimo, nelauktai ir galingai, tai galima pavadinti ne vien ramybės sutrikdymu, bet tiesiog įsilaužimu. Jėzus mus demaskuoja: būtent taip apie mane mano žmonės. Todėl nesipiktinkite, kad vadinu save įsilaužėliu! Veidmainiai, jūs taip mane vadinate širdyje, tik to nedrįstate pasakyti.

Kiekvienas supranta, jei namų šeimininkas būtų įspėtas, jis sutrukdytų įsilaužti į namus. O ką daryti nežinančiam, kurią valandą ateis vagis. Jėzus čia reikalauja kažko neįmanomo, tačiau iš tikrųjų tai yra vienintelis teisingas ir būtinas dalykas. Namų šeimininkas turėtų budėti dieną naktį, nesiliaudamas saugotis galimo įsilaužimo. Ar tai galima įgyvendinti? To Jėzus neklausia. Kiekvienu atveju reikia bandyti.

Nenuspėjamu laiku ateisiančio Kristaus laukimas krikščionių gyvenseną paženklina savotiška įtampa. Kaip šią įtampą gali atlaikyti žmogus per savo gyvenimo dešimtmečius, o Bažnyčia per tūkstantmečius? Krikščionys laukia Kristaus „įsilaužimo“ norėdami ne jam sukliudyti, bet veikiau patys bendrininkauti ir savanoriškai atiduoti jam visą savo gyvenimą.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0713-14/713-14hom1.html