Žmoguje glūdi neišdildomas šviesos, gyvenimo pilnatvės, tiesos, teisingumo ir meilės ilgesys. Viena vertus, jaučiame, kad to ilgimės, o kita vertus, sakome, jog šis troškimas žemėje niekuomet nebus įgyvendintas. Kodėl žmogaus prigimtyje glūdi tai, kas ją pačią pranoksta? Visi kiti kūriniai žemėje įgyvendina prigimtinį tikslą. Tai, kas nereikalinga, – numiršta. Ar žmogus yra vienintelė šio visai kūrinijai galiojančio dėsnio išimtis? Šis dvasinis veržimasis į amžiną palaimą matomas nuo pat žmonijos istorijos ištakų. Šia prasme žmogus nepasikeitė, nors istorijos tėkmėje tas veržimasis į laimę kartais įgyja labai įvairias, net atgrasias formas. Viena iš priežasčių, kodėl šiandien daugybė žmonių nepasitiki savo būties gelmėje glūdinčiu amžinybės troškimu yra, – jų iškreipti dangaus ar amžinybės įvaizdžiai. Žmonės jų neišsigalvojo, bet veikiausiai nesąmoningai perėmė. Dangaus ar amžinybės įsivaizdavimas dažnai primena nusaldintą prasto skonio meną – tarsi kičą. Brandūs krikščionys turi atsiriboti nuo tokių kičinių dangaus įvaizdžių. Mums tenka užduotis taisyti ir tobulinti žmonių sąmonėje glūdintį dangaus įvaizdį, kad jis atspindėtų visų geros valios žmonių palaimingą bendrystę su Dievu.

Evangelijoje Jėzaus žodžiai jau skelbia Sekmines. Jėzaus žengimas į dangų glaudžiai susijęs su Šventosios Dvasios atsiuntimu. Jėzus neatmeta ir nepalieka saviškių našlaičiais, jis pasiunčia jiems kitą Globėją, Šventąją Dvasią, kuri visuomet su jais pasiliks. Jėzus kalba apie Sekminių dovaną: jis dovanoja, nes mus myli. Šią dovaną mums pažadėjo dangaus Tėvas, o Jėzus ją mums atsiunčia. Tai bendra Jėzaus ir dangaus Tėvo dovana krikščionių bendrijai. Mūsų priimama Dievo Dvasia vadinama taip pat „jėga iš aukštybių“, kitaip tariant, Dievo galia. Ja esame aprūpinami krikščioniškajai veiklai pasaulyje, kad galėtume liudyti. Šventoji Dvasia – „dinamiška galia“, judinanti ir varanti jėga. Ji nėra skirta vien gynybai ar išsaugojimui, ji išsiskleidžia misionieriaujant ir perkeičiant pasaulį.

Iki Sekminių mokiniai turi likti mieste. Žydams „miestas“ yra Jeruzalė, Dievo miestas. Kristaus prisikėlimu ji tapo mokiniams drauge ir pergalės miestu. Į Sekminių šventę žydų maldininkai renkasi Jeruzalėn iš viso pasaulio. Ši šventė yra geriausia proga pradėti krikščionių misiją visoms tautoms. Dievo žodžio sėkla bus paskleista visam anuomet žinomam pasauliui.

Į dangiškojo Tėvo namus grįžtantis Kristus iškėlęs rankas laimina mokinius. Tai paskutinis ir galutinis Kristaus gestas. Jis lieka atsigręžęs į pasaulį laimindamas, kol vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Tad kur yra dangus? Evangelijoje sakoma, kad Jėzus „pakilo į dangų“. Ar tai reiškia, kad dangus yra viršuje? Jau Jėzaus amžininkams žydams sąvoka „aukštyn“ nereiškė vien tik vietos ar krypties. Tai viena tų pakaitinių sąvokų, vartotų išreiškiant nenusakomą Dievo vardą. Pakilti į dangų – tiesiog įžengti pas Dievą.

Kas žvelgia aukštyn, tas ir krypsta aukštyn, o kas žvelgia žemyn – linksta žemyn. Čia vėl verta prisiminti Jėzaus pavyzdį. Jo žvilgsnis krypsta aukštyn visais lemiamais gyvenimo momentais: pasirenkant mokinius, gundymo ir išbandymų valandomis. Jėzaus dangun žengimo šventė nuosekliai atbaigia jo gyvenimo žemėje tarpsnį.

Į dangų žengiančio Jėzaus atsiskyrimas anaiptol nereiškia, kad jis palieka žmoniją likimo valiai, – priešingai. Tai liudija daugelio mūsų išgyvenimai ir šventųjų liudijimai. Šv. Dominykas, gulėdamas mirties patale, guodė verkiančius brolius ir sakė: „Neverkite! Po mirties būsiu jums naudingesnis ir atnešiu daugiau palaimos, negu gyvendamas.“ Šventoji Teresėlė sakė, kad danguje gyvens darydama gera žemėje. Ryšys su amžinybėn iškeliavusiais mūsų artimaisiais taip pat nenutrūksta, jis tampa kitoks, pilnatviškesnis.

Mokiniai kupini didelio džiaugsmo grįžo į Jeruzalę. Nors Jėzus regimai nuo jų atsiskyrė, jie nejuto liūdesio ar nusiminimo, kaip Didįjį penktadienį. Mokiniai žinojo – Jėzus gyvas ir yra jiems artimas anapus juslinio suvokimo. Jis įvykdė savo darbą ir įžengė į savo Tėvo šlovę. Netrukus Jėzus atsiųs savo Dvasią, kuri juos padarys Gerosios Naujienos pasiuntiniais po visas tautas. Tai pakankama priežastis džiaugtis. Ar mes kiekvieną sekmadienį grįžtame su tokiu džiaugsmu namo?

„Jie šlovino Dievą.“ Taip jaunoji Bažnyčia ėmėsi savo užduoties. Ji suvokė, kad turi ne vien eiti į visas žemės tautas, bet pirmiausia palaikyti ryšį su Dievu pamaldomis bei Dievo šlovinimu. Šią užduotį ir mes turime ištikimai vykdyti. Eucharistija, šlovinimas ir dėkojimas yra mūsų tarnavimo Dievui branduolys.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0708/708hom3.html