Šiandien minime Kristaus sugrįžimą pas savo Tėvą. Šį įvykį vadiname Kristaus žengimu į dangų. Patį žengimą į dangų aprašo tiktai evangelistas Lukas. Jis šiame įvykyje nedalyvavo ir Jėzaus žengimą atpasakojo pasinaudojęs jau esama tradicija, kuriai įtakos turėjo ano meto pasaulėvaizdis. Buvo tikima, kad pasaulį sudaro trys sritys – dangus, žemė ir požemio karalystė. Šio pasaulėvaizdžio elementų randame šios dienos šventės skaitiniuose: „Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių” (Apd 1, 9). Į šį pasakojimą negalima žiūrėti kaip į šiuolaikinį reportažą. Juo vaizdingai išreiškiama tikėjimo tiesa, kad Jėzus palieka mūsų medžiaginį pasaulį. Evangelistas Matas savo pasakojime apie Jėzaus atsiskyrimą pabrėžia esmingesnius dalykus. Pirmiausia tai, kad Jėzus, grįždamas pas Tėvą, priskiria sau tai, kas jam nuo amžių priklauso: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje”. Tuo jis savo dieviška galia įteisina savo Bažnyčią visame pasaulyje: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”. Pildosi Danielio pranašystė apie „žmogaus sūnų”: „Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys” (Dan 7, 13–14).

Ne visada pasaulis nori pripažinti Bažnyčios teisėtumą. Akivaizdžiausias pavyzdys – Bažnyčios padėtis mūsų krašte sovietiniais metais. Bedieviškai valdžiai nebuvo nieko šventa. Mes džiaugiamės, kad visa tai jau praeitis. Deja, dažnai ir mūsų valdžios vyrai užmiršta, kad Bažnyčios teisė būti, skelbti Evangeliją yra ne iš žmonių malonės, bet iš Dievo. Perėjęs į nematomą būvį, Jėzus savo Bažnyčios vaikų nepalieka: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”. Tai gal pats reikšmingiausias šios šventės akcentas. Kristus mūsų nepaliko! Nuo pat pirmųjų Bažnyčios savarankiškų žingsnių tikima, kad joje gyvena Kristus. Tą jo slėpiningą būvį Bažnyčioje iškalbingai liudija istorija. Apaštalai, likę be Kristaus galingiausioje to meto valstybėje, ne tiktai nepalūžo, bet pajėgė savo tikėjimu nurungti visus pagoniškojo pasaulio dievus. Panašioje padėtyje buvo atsidūrusi ir mūsų šalies Bažnyčia, kai galingiausia pasaulio bedieviška valstybė valdė mūsų kraštą. Ar čia neįžvelgiame Viešpaties rankos, kad pusę amžiaus siautę bedieviai nepajėgė išrauti mūsų šalies krikščioniškų šaknų. Kristaus pažadas būti su savaisiais skirtas ne tiktai Bažnyčiai, bet ir kiekvienam asmeniškai. Dažnai esame nusiminę: man nesiseka, nepajėgiu būti toks, koks norėčiau. Neužmirškime, kad mūsų žemiškoje kelionėje dalyvauja Jėzus. Kadaise Petras, pabandęs eiti vandeniu ir pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!” Jėzus, ištiesęs ranką, jį sugriebė ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!” (plg. Mt 14, 31). Paklauskime savęs, ar kartais netinka šis priekaištas mums? Sustiprink, Viešpatie, mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą!

Laiške žydams įžengęs į dangų Kristus, vaizduojamas kaip mūsų užtarėjas: „Kristus įžengė <…> į dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą” (Žyd 9, 24). Šv. Paulius romiečius drąsina: „Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 33). Jautriai apie tai kalba mylimasis Kristaus apaštalas šv. Jonas: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kas nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 1–2). Kristus su savo Bažnyčia yra taip glaudžiai susijęs, kad ji save laiko Kristaus kūnu. Bažnyčia nuolat moko: Kristus „yra neregimojo Dievo atvaizdas, iš jo visa gavo pradžią. Jis yra pirm visko, ir viskas juo laikosi. Jis yra kūno, tai yra Bažnyčios, galva“ (Lumen gentium, 7). Šios dienos šventė teikia progą atmesti veidmainišką norą atskirti Bažnyčią nuo Kristaus. Dažnai girdime šūkius: „Jėzui – taip! Bažnyčiai – ne!” Tai noras atsikratyti reiklios Bažnyčios, atskirti Bažnyčią nuo Kristaus. Pasaulis pripažįsta Jėzų kaip istorinę asmenybę, vadina jį genijumi, reformatoriumi, revoliucionieriumi, superžvaigžde, kad tik nereikėtų jį laikyti Dievo Sūnumi, Bažnyčios kūrėju. Ak, ir mes kartais pasigendame modernesnės Bažnyčios. Norėtume, kad ji pro pirštus žiūrėtų į mūsų „paišdykavimus”, kad nereikalautų atgailos už „džiaugsmo valandėles”, kad nekliudytų kurti naujo – „šviesesnio” amžiaus be moralinių varžtų. Pasakyk, modernusis žmogau, kokias klaidas įžvelgi Bažnyčios mokyme? Ar ji skelbia ką nors, ko nemokė Kristus? Gal jis negerbė gyvybės, gal nereikalavo šeimos ištikimybės, gal neskelbė pasaulio pabaigos ir teismo? Visus aukštos doros reikalavimus Bažnyčia perėmė iš Kristaus. Ar pagrįstas mūsų laiko žmonių noras turėti Jėzų be Bažnyčios? Norėdami būti teisūs ir nuoseklūs privalome pripažinti, kad ne kas kitas kaip Bažnyčia perdavė žinią apie Jėzų mūsų dienoms. Ar šiandien dar kam nors rūpėtų Jėzus, jeigu jis negyventų mūsų bažnyčiose, nebūtų jos atstovų skelbiamas, nemaitintų mūsų savo kūnu? Kristui bei jo apaštalams Bažnyčia ir Kristus yra viena. Pats Kristus save pavadino vynmedžiu, prie kurio prigludusios šakelės. „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje” (Jn 15, 4).

„Bažnyčia, ‘pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę’ skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus ir <…> ištikimai apreikštų pasaulyje jo slėpinį, iki šis bus atskleistas visa šviesa amžių pabaigoje” (Lumen gentium, 8).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0508/508hom1.html