Ką tik girdėjome svarbius Kristaus žodžius: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams” (Lk 16, 13). Apie kokius šeimininkus kalba šio sekmadienio Evangelija? Atsakymą randame toje pačioje Evangelijoje: „Negalite tarnauti Dievui ir pinigui”. Kuris iš šių dviejų yra tikrasis mūsų šeimininkas?

Atsiverčiame pirmąją Šv. Rašto eilutę ir skaitome patį pirmąjį sakinį: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę”. Kas gi kitas galėtų būti tikrasis pasaulio šeimininkas, jeigu ne jo Kūrėjas?

Kai šėtonas dykumoje gundė Jėzų, reikalaudamas sau dieviškos pagarbos, Jėzus jam atkirto: „Eik šalin šėtone! Juk parašyta: Viešpatį savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” Šiandien pirmąjį skaitinį palydėjome psalmės žodžiais: „Šlovė Viešpaties vardui dabar ir per amžius, garbė jo aukštesnė už dangų”. Štai tikrasis mūsų šeimininkas, kuriam privalome tarnauti!

O kas tu esi, žmogau? Ar kartais nemanai, kad visa yra tavo, ir gali elgtis visiškai nieko nepaisydamas? Pasak Šv. Rašto, žmogui Dievas pavedė visą žemę ir visa, kas yra žemėje: „Viešpataukite ir jūrų žuvims, ir padangių sparnuočiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams”. Tačiau tikrasis visa ko šeimininkas yra Dievas. Atidavęs žmogui žemę, Dievas iš žmogaus pareikalavo tik vieno dalyko – nevalgyti vieno medžio vaisių. Tai žmogui nuoroda, kad jo valdžia žemėje ribota, kad ne jis pasaulio šeimininkas, kad jam teks duoti apyskaitą. Bet žmogus, užuot vykdęs Dievo pavedimą, pats panoro būti šeimininku. Ir pirmieji žmonės, ir visi jų vaikai, ir visi jų ainiai nenori pripažinti tikrojo šeimininko, patys šeimininkauja, nepaisydami tikrojo ir vienintelio visa ko šeimininko. Mes labai akivaizdžiai matome liūdnus blogo šeimininkavimo vaisius. Pavartę istorijos lapus, randame daugybę baisių netikusio žmogaus prievaizdavimo pėdsakų: karai, revoliucijos, žudynės, milijonai badaujančiųjų. Nei kultūra, nei civilizacija neišmokė žmogaus daryti išvadas iš savo klaidų. Blogo šeimininkavimo padariniai lydi žmoniją, nepaisant žmogaus laimėjimų. Turtinga mūsų žemė, visiems užtektų ir vietos, ir duonos, bet žmonės kariauja ir karams galo nematyti.

Šios dienos pirmajame skaitinyje pranašas Amosas bara Izraelio vaikus, kad blogai vykdo savo prievaizdavimo pareigas, kad nesilaiko teisingumo, kad skriaudžia vargšus: „Klausykite šio žodžio tie, kurie spaudžiate silpnuosius ir engiate šalies varguolius! Jūs sakote: „Kada gi praeis šventadienis, kad klėtis atvertume, saikus sumažintume, kainą pakeltume, svarsčius suklastotume?” Ar ne panašūs mūsų laikų žmonės, kuriems jau neberūpi šventadieniai, kurių galvos pilnos planų, kaip savo galią padidinti, kaip, nepaisant aplinkui bujojančio skurdo ir vargo, sukurti sau žemėje rojų.

Kristaus palyginimas mums primena, kad žmonių prievaizdavimo laikas baigsis. Anksčiau ar vėliau tikrasis pasaulio šeimininkas kiekvienam žmogui ištars: „Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegali būti prievaizdu”. Girdėtame Jėzaus palyginime mus stebina, kad šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą. Tačiau nesunkiai suvokiame: prievaizdas giriamas ne už suktumą, bet už tai, kad pasirūpino savo rytdiena. Atleistasis prievaizdas matė, kad jis darbui jau netinka, elgetauti jam gėda, tad gerai pasvarstęs randa gerą išeitį. Vienam ir antram savo šeimininko skolininkui sumažina skolas, tikėdamasis, kad skolininkai sunkią valandą jo nepamirš.

Kokią gi pamoką duoda mums gudrus užvaizdas? Vienintelis dalykas, ko iš jo galima pasimokyti – tai jo rūpestis dėl ateities: „Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą?” Jis tuoj sušaukia šeimininko skolininkus ir nurašo jų skolas. Bent šitie liks jo bičiuliai, kai bus sunku.

Garsusis pedagogas kunigas Tihameris Totas vienoje knygoje pasakoja apie įdomų susitikimą. Vienos miesto gatvėje į jį kreipiasi suvargusi senutė. „Pasigailėk manęs”, – gražia prancūzų kalba prašo kunigo ši nelaimingoji. „O, jūs kalbate prancūziškai?!”– nustemba kunigas. „Galiu ir angliškai”, – atsakė senutė. Kunigas ėmė domėtis, kas ji ir iš kur. Tuomet toji pavargusiu balsu pasakė: „Buvau graži, turtinga, visų gerbiama, gyvenau linksmai. Tik vieno nemokėjau – pasirūpinti savo ateitimi”.

Šį sekmadienį mintimis stabtelėkime prie savo, mums Dievo duoto, gyvenimo ir pamąstykime apie jo ateitį. Kristus mūsų ateitį mato ne šiame gyvenime. „Mano Tėvo namuose daug buveinių. <…> einu jums vietos paruošti” (Jn 14, 2). Ši ateitis mums nepalyginti svarbesnė už bet kokius žemiškus namus, bet kokią prabangą. Todėl Jis šiandien kviečia: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0416/416hom1.html