Visus tris šio sekmadienio skaitinius vienija pirmiausia ištikimybės tema: ištikimybė tikėjimui, ištikimybė vilčiai, ištikimybė tarnystei. Dievo karalystės tema išreiškiama pažado žemės (pirmajame skaitinyje), dangiškosios tėvynės (antrajame skaitinyje), ir eschatologinės puotos (trečiajame skaitinyje) įvaizdžiais. Išminties knygos autorius primena išlaisvinimo iš Egipto naktį, kurią ištikimi protėvių tikėjimui žydai mini švęsdami Velykas. Jų tikėjimas leidžia jiems viltis įžengti į pažado žemę. Laiške žydams primenami Senojo Testamento šventųjų pavyzdžiai. Jie įtikėjo Dievo pažadų tikrumu ir jautėsi esą tik keleiviai kelionėje į geresnę tėvynę. Luko evangelijos ištrauka aiškina, kad įžengimui į Karalystę būtina radikali ištikimybė.

Išminties knyga yra pati vėlyviausia iš Senojo Testamento raštų. Ji sudaryta Egipte, Aleksandrijoje, įpusėjus pirmajam šimtmečiui prieš Kristų. Aleksandrija buvo vienas iškiliausių helenistinės civilizacijos židinių. Išminties knygos autorius rašė graikiškai, kreipdamasis į savo tikėjimo brolius, daugiausia nebemokėjusius hebrajiškai. Knygoje reiškiamas susirūpinimas dėl helenistinės kultūros pagundų ir grėsmės protėvių tikėjimui. Biblinis autorius siekia atskleisti, kad iš Dievo kylanti Išmintis pranoksta visas žmogiškąsias išmintis. Pavojų tikėjimui kėlė ir priešiška žydams tuometinė Egipto valdovų Ptolemajų politika.

Išėjimas iš Egipto, ženklinamas Velykų šventimo, visuomet suvokiamas kaip steigiamasis Izraelio įvykis, išrinktosios tautos gimimo data. Tai momentas, kai Izraelitai suvokia savo religinę tapatybę. Autorius pabrėžia protėvių tikėjimą Abraomui duotais pažadais, kurių išsipildymą reiškė išlaisvinimas iš Egipto vergovės. Skelbiamas išganymo džiaugsmas ir padėka Dievui, pašlovinusiam savo tautą ir sutriuškinusiam savo priešus. Tačiau ypač pabrėžiama protėvių tikėjimo ištikimybė: „Pamaldūs gerų žmonių vaikai slapčia atnašavo aukas ir vieningai įsipareigojo dieviškajam įstatymui”. Išminties knygos autorius kviečia savo amžininkus tikėjimo brolius mintyse daryti istorinį šuolį. Jie taip pat gyvena pagoniškame Egipte patirdami stabmeldiškų kultų įtaką. Egipto valdovai vėl grasina jų tapatybei. Išminties knygos autorius neragina fiziškai išeiti iš to krašto, bet sekti protėvių pavyzdžiu, jų maldingumu ir ištikimybe tikėjimui. Tegu niekas nepamiršta, ką reiškia didžioji išlaisvinimo naktis, pavertusi Izraelį išskirtine tauta, paliudijusi ypatingą tikrojo Dievo globą.

Nuo šiol keturis sekmadienius liturgijoje girdėsime ištraukas iš Laiško žydams. Šio laiško autorius yra veikiausiai vienas iš apaštalo Pauliaus mokinių. Laiško adresatai yra į krikščionybę atsivertę žydai, išgyvenantys persekiojimus. Apie tuos persekiojimus byloja eilutės iš ankstesnio skyriaus: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžių kentėjimų kovą, tiek patys išstatyti viešam pajuokimui ir smurtui, tiek būdami bendrininkai tų, kurie taip buvo skriaudžiami” (Žyd 10, 32–34). Laiško autorius drąsina ištverti patiriančius persekiojimus ir veikiausiai besiilginčius senojo kulto tėvynainius. Laiško adresatai pažįsta Raštus, todėl į juos kreipiamasi bibline kalba, primenant Senojo Testamento didvyrius.

Labai svarbus tikėjimo apibrėžimas: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome”. Tai daugelio teologų nagrinėtas ir klasikinis tikėjimo apibrėžimas. Tikėjimas yra nukreiptas į ateitį, į neregimąją tikrovę, kuria tikrai tikima. Frazės paralelizmu paaiškinama, jog tai, ko viliamės, yra nematoma. Tačiau laiško autorius siekia ne tiek pateikti tikėjimo apibrėžimą, o veikiau paaiškinti protėvių elgseną. Vedamasis jų gyvenimo principas buvo jų tikėjimas pažadais, kuriuose jie atpažino dvasinę tikrovę. Abraomas, gavęs pažadą, jog paveldės žemę, taip ir lieka klajoklis, nes viliasi neregimosios tėvynės. Bevaikis patriarchas suvokia, jog palikuonio pažadas apima taip pat ir dvasinę ainiją. Laiško autorius nori sustiprinti išbandymų naktyje vos berusenantį savo tėvynainių tikėjimą. Ištvermė šios žemės kelionėje nuves į dangaus tėvynę.

Luko evangelijos ištraukoje Jėzaus žodžiai skiriami ypač „mažajai kaimenei”, t. y. Bažnyčios branduoliui. Ištikimiems tarnams žadamas džiaugsmingas atlygis. Sugrįžęs šeimininkas „susijuos, susodins juos prie stalo ir eidamas aplinkui patarnaus jiems”. Į mažąją kaimenę Jėzus kreipiasi mesijiniu Ganytojo balsu: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę”. Čia pat paaiškinamos ir sąlygos įžengti į karalystę: neturtas ir budrumas. Mažoji kaimenė privalo duoti neturto pavyzdį. Būdas praturtėti yra davimas: išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. <…> Kraukite nenykstantį lobį danguje. Šis tekstas primena Mato evangelijos Kalno pamokslo ištrauką (Mt 6, 19–21). Evangelistas Lukas neturto raginimą susieja su palyginimu apie neprotingą turtuolį. Mažajai kaimenei, skelbsiančiai Jo žinią iki kankinystės ar mirties, Jėzus kalba apie visišką ištikimybę. Už tokią ištikimybę bus atlyginta nelauktai ir paradoksaliai. Evangelistas pateikia drąsų įvaizdį: Dievas tarnauja savo ištikimiems šventiesiems. Jėzus šį įvaizdį patvirtino Paskutinės vakarienės metu plaudamas mokiniams kojas. Petras nuvokia palyginimo prasmę, bet nori pasitikslinti: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?” Jėzus neatsako tiesiogiai. Jo atsakymas patvirtina Petrui patikėtą atsakomybę už Bažnyčią. Bažnyčiai tenka atsakomybė „vadovauti šeimynai ir ją maitinti”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0413-14/413-14hom3.html