Šį sekmadienį visi trys skaitiniai siejasi su pašaukimo tema. Pranašas Izaijas pasakoja apie savo pašaukimą, kurį išgyveno Jeruzalės šventykloje apie 740 m. prieš Kristų. Apaštalas Paulius prisimena savo išskirtinę pašaukimo istoriją. Jis buvo pašauktas paties Jėzaus Kristaus, kurį anksčiau persekiojo. Evangelistas Lukas aprašo nuostabios žūklės epizodą, po šios žūklės Petras, Jokūbas ir Jonas atsiliepė į Jėzaus pašaukimą.

Praėjusį sekmadienį klausėmės pasakojimo apie pranašo Jeremijo pašaukimą. Šio sekmadienio pranašo Izaijo istorija beveik šimtmečiu senesnė. Šie du pašaukimai daug kuo skiriasi. Jeremijo pašaukimui būdingas ypač glaudus – širdis širdin – santykis su Dievu. Izaijo atveju pašaukimas įrašomas į didingą scenarijų. Jeremijo negąsdina Dievo baimė, tačiau jis būgštauja žmonių priešiškumo. Izaijas, priešingai, dreba prieš dieviškąją Didybę ir pats siūlosi būti pasiųstas pas žmones. Pranašas Izaijas veikiausiai priklausė žinomai ir svarbiai Jeruzalės šeimai. Tai byloja jo politinis vaidmuo ir drąsa karaliaus rūmuose. Knygoje pateikiama jo pašaukimo data: karaliaus Uzijo mirties metai. Karalius Uzijas, laimingai valdęs Judą, apie 740 m. prieš Kristų mirė ištiktas raupsų.

Izaijas buvo maždaug 25 metų, kai patyrė sukrečiantį Dievo didybės ir šventumo regėjimą. Jis tapo ypatingu Dievo šventumo pranašu. Viešpaties apsireiškimą lydi ugnies ir dūmų įvaizdžiai, panašiai kaip ant Sinajaus kalno ar Sekminių dieną. Jeruzalės šventykla, tiksliau Šventų Švenčiausioji, buvo Sandoros skrynia, laikyta žemiškąja Viešpaties buveine, neregimu jo buvimo sostu. Prieš Šventų Švenčiausiąją buvo Šventoji šventyklos dalis, kur stovėjo smilkalų altorius – apie jį užsimenama pasakojime. Jaunasis Izaijas, nebūdamas kunigu, veikiausiai stovėjo šios Šventosios dalies prieangyje. Beje, Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas, šventyklos kunigas, turėjo regėjimą, aukodamas smilkalus ant to altoriaus. Izaijui Viešpats apsireiškia kaip galingas karalius. Jo didybė pripildo šventyklą, o slėpiningi serafimai šaukia: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!“ Ši garbinimo formulė veikiausiai jau anuomet skambėjo izraelitų liturgijoje. Ji sudaro Izaijo pranašystės šerdį. Pranašas vadina Viešpatį Izraelio Šventuoju.

Jaunasis Izaijas čia pat suvokia savo nevertumą: „Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos <…>, o savo akimis regiu karalių“. Viešpats gailestingai atsiunčia serafimą, kuris žėruojančia žarija nuvalo būsimojo pranašo lūpas. Šis apvalymas apima visą jo asmenį, jam drauge atleidžiamos nuodėmės. Izaijo regėjimui artimi kiti du Šventajame Rašte aprašyti regėjimai: pranašas Ezekielis regėjo keturias sparnuotas būtybes, nešančias Viešpaties sostą, o šventojo Jono apreiškime regėtos keturios sparnuotos būtybės panašiai kaip Izaijo knygoje giedojo: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas“ (Apr 4, 8).

Apaštalas Paulius, kelyje į Damaską išvydęs Prisikėlusįjį, pašaukiamas būti tautų apaštalu. Šiame skaitinyje iš Pirmojo laiško korintiečiams Paulius pagrindžia savo apaštalo titulą. Šis tekstas taip pat yra tikėjimo išpažinimas, išreiškiantis Kristaus mirties ir prisikėlimo išganingą vertę, lydimas prisikėlusį Kristų regėjusių liudininkų sąrašo. Apaštalas Paulius pateikia išsamesnį sąrašą negu evangelistai, kurie nemini nei pasirodymo „penkiems šimtams brolių“, nei „visiems apaštalams“, taip pat kad prisikėlęs Kristus pasirodė Jeruzalės Bažnyčiai vadovavusiam apaštalui Jokūbui. Svarbu tai, kad apaštalas Paulius šioje Jėzaus pasirodymų sekoje suvokia ir savo išgyventą Kristaus apsireiškimą kelyje į Damaską.

Apaštalas Paulius, panašiai kaip pranašas Izaijas, išgyveno Dievo pagavą. Jis regėjo prisikėlusį Kristų; akinanti šviesa parbloškė jį ant žemės. Jis taip pat suvokia savo nevertumą: „Aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią“. Panašiai kaip pranašas Izaijas, Paulius patiria asmeninį atleidimą ir pašaukimą: „Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteikta malonė neliko bergždžia“. Apaštalo Pauliaus gyvenimas liudija nuostabų nuolankumo ir ugningo uolumo pavyzdį.

Evangelistas Lukas pasakodamas apie stebuklingą žūklę taiko panašų dėstymo metodą, kaip aprašydamas Jėzaus lankymąsi Nazarete. Jis sugrupuoja į vieną pasakojimą įvykius, kurių seka suteikia dramatizmo. Šiame tekste galima išskirti tris dalis: Jėzaus pamokslavimą iš valties, stebuklingą žūklę, pirmųjų mokinių pašaukimą.

Iš dviejų valčių Jėzus pamokslavimui pasirenka tą, „kuri buvo Simono“. Jėzus dar nesuteikė jam naujojo Petro vardo, tačiau evangelistas jau parengia būsimajam planui. Pasakojimą tęsia antroji scena – stebuklingos žūklės aprašymas. Mato ir Morkaus evangelijose nėra šios scenos, o Evangelijoje pagal Joną ji pateikta 21 skyriuje po prisikėlimo scenos. Jėzus reikalauja iš Petro tikėjimo akto. Bergždžia visą naktį trukusi žvejonė ir žvejiška Simono patirtis pabrėžia Jėzaus pasiūlymo irtis į gilumą iššūkį. Jis atsako: „Mokytojau, <…> dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tikėjimas nuveikia tai, kas atrodo neįmanoma. Žuvų buvo tokia gausybė, kad pripildoma ir antroji, Jokūbo ir Jono, valtis. Beje, Lukas nemini Simono brolio Andriejaus, nors rašo, kad valtimi plaukė „jie“. Evangelistas Lukas ne kartą pabrėžia ypatingą Petro, Jokūbo ir Jono bendrystę. Šių mokinių ryšys su Jėzumi glaudesnis negu kitų. Jie buvo drauge su Jėzumi prikeliant Jairo dukrą, ant Atsimainymo kalno, Getsemanės sode.

Trečioji Luko triptiko dalis yra mokinių pašaukimas. Jis dramatiškai susietas su stebuklinga žūkle. Simono Petro reakcija panaši į pranašo Izaijo: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Viešpats ir čia gailestingumu atsiliepia į nuolankumą: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0401/401hom4.html