Žydų bendrijai grįžimas iš Babilono vergijos buvo tarsi užsitęsęs naujas gimimas. Tik malonės dėka tauta vėl susibūrė Šventojoje Žemėje. Jeruzalės sienų atstatymas nieko nereikštų, jei drauge nebūtų įtvirtintos tikėjimo sienos. Kas iš to, jei nuodėmių nukalti Babilono vergystės pančiai būtų drauge atsinešti į Jeruzalę… Nors persų valdžia ir palankiai žiūrėjo į Jeruzalės atstatymą, pavojus grėsė pačiai Sandoros bendrijos tapatybei – išrinktosios tautos tikėjimui. Ne tik miesto sienose žiojėjo spragos. Buvo daug mišrių vedybų, jaunus izraelitus auklėjo pagonės motinos.

Atnaujinant Dievo tautą ypatingas vaidmuo teko dviem reformatoriams: kunigui, Rašto žinovui Ezrai, ir „pasauliečiui“ Nehemijui. Galimas dalykas, kad jie abu koordinavo savo veiklą. Nehemijas rūpinosi Jeruzalės sienų atstatymu, administraciniais bei socialiniais potvarkiais, šabo šventimu. Ezra savo ruožtu padėjo religinio atnaujinimo pamatą, grąžindamas Sandoros bendrijai Rašto paveldą. Apie 400 m. prieš Kristų vykęs susibūrimas apie Dievo žodį yra vienas iškiliausių Izraelio istorijos momentų. Ezrai kilo išties genialus sumanymas, kaip šventajam miestui grąžinti pasitikėjimą per Dievo žodžio klausymą. Jis suorganizuoja iškilmingas apeigas už miesto sienų, t. y. nesakralioje erdvėje, kur visi galėjo patekti.

Ceremonija vyksta per palapinių šventę, populiariausią ir džiaugsmingiausią liaudies sambūrį. Metraštininkas pabrėžia šventinio įvykio visuotinumą: Įstatymas buvo skaitomas „ir vyrams, ir moterims, ir visiems, kurie galėjo klausytis ir suprasti“. Greta skaitančio Ezros stovi dvylika Izraelio gimines vaizduojančių atstovų. Kristaus laikais sinagogose skaitydavo trejetas, o švenčių dienomis – septynetas skaitovų. Tai reiškia, kad Dievo žodis priklauso ne kuriam nors vienam tikinčiajam, bet visai bendruomenei.

Dievo žodžio skaitymas tampa švente. Jis prasideda palaiminimu, kuris įteisina iškilmingą sambūrį: „Ezrai pašlovinus Viešpatį, didingąjį Dievą, žmonės atsakė: ‘Amen! Amen!’“ Aprašyme atsispindi Ezros laikų (apie 350 m. pr. Kristų) pamaldų bruožai. Tiek žydų, tiek krikščionių tradicijose Dievo žodžio skaitymas niekuomet nėra vien paprastas perskaitymas. Liturginiai pagarbos ženklai skirti ne Rašto ritiniui ar knygai, bet savo tautai kalbančiam Viešpačiui. Mūsų maldos atliepai po Šventojo Rašto skaitinių: „Dėkojame Dievui“ ar „Šlovė Tau, Kristau“ taip pat skirti Viešpačiui.

Ezra skaitė Įstatymą daugeliui nebesuprantama hebrajų kalba. Levitai padėjo žmonėms suprasti „išversdami jį ir paaiškindami prasmę“. Jie aiškino žmonėms veikiausiai tuomet vyravusia aramėjų kalba. Tai tarsi homilijos užuomazga. Ezros dėka Įstatymas vėl tampa visos tautos savastimi. Žodžio šventimas baigiamas džiaugsmingomis vaišėmis. Šis bendruomeniškas vaišinimasis turi visiems priminti Sandoros atnaujinimą: „ši diena šventa mūsų Viešpačiui. Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“. Dievo žodis suburia švenčiančią tautą, o mesijinis džiaugsmas yra tarsi įtvirtinimo pylimas. Jeruzalės apsauginė siena neturi tokios galios kaip Viešpaties džiaugsmas, apsupantis Izraelį tvirtu pylimu.

Evangelijos skaitinys susideda iš dviejų atskirų fragmentų. Po Luko evangelijos prologo praleidžiamos Jėzaus gimimo ir vaikystės scenos ir kalbama apie viešosios Jėzaus tarnystės pradžią. Panašiai kaip kiti helenizmo epochos rašytojai, evangelistas Lukas pradeda savo veikalą prologu. Lukas skiria savo pasakojimą (beje, taip pat Apaštalų darbų knygą) Teofiliui, kuris nebuvo nei apaštalas, nei mums žinomas Jėzaus mokinys, jis nedalyvavo pasakojamuose įvykiuose, bet domėjosi liudijimais ir dokumentais. Evangelistas pasirodo esąs gerai informuotas istorikas, „viską nuo pradžios ištyręs“. Jis pamini savo pirmtakus Matą ir Morkų, taip pat sako rėmęsis tradicija, kurią perdavė „nuo pradžios savo akimis mačiusieji“.

Evangelistai Matas ir Morkus taip pat atpasakoja Jėzaus lankymąsi Nazarete (Mt 13, 53–58; Mk 6, 1–6). Luko pasakojimas platesnis, jis perskiriamas į dviejų sekmadienių skaitinius. Ši perskyra pateisintina ir tuo, kad veikiausia būta ne vieno Jėzaus apsilankymo Nazarete. Per pirmąjį tėvynainiai žavėjosi įtikinamais Rašto aiškinimo žodžiais, o vėlesnį apsilankymą atpasakoja kiti du sinoptikai. Evangelistas Lukas sudeda į vieną įvykį tų dviejų epizodų liudijimus ir taip suteikia savo pasakojimui daugiau įtaigos. Tai simbolizuoja dvejopą Izraelio laikyseną Jėzaus atžvilgiu: pirmiausiai jis palankiai sutinkamas, o vėliau atmetamas ir net pasmerkiamas nukryžiuoti. Taip įžanginis pasakojimas apie Galilėjiečio tarnystę įgauna pranašišką apimtį: jame jau glūdi būsimosios įvykių raidos užuomazga.

„Visame krašte pasklidęs garsas“ liudija visuotinę pagarbą ir euforišką Jėzaus tarnystės pradžią. Šabo dieną jis įžengia į sinagogą, kur daug kartų yra buvęs su Marija ir Juozapu. Pagal tradiciją čia jis sulaukęs trylikos metų skaitė Raštą. Galima numanyti, kad Jėzus pats pasirinko Rašto vietą. Tai ištrauka iš Trečiojo Izaijo, kurioje pranašas kreipiasi į grįžtančius iš Babilono nelaisvės varguolius. Lukas yra vienintelis evangelistas, cituojantis šį Izaijo tekstą. Rabinų literatūroje šios ištraukos mesijinis interpretavimas nebuvo įprastas. Tačiau Jėzus nedvejodamas paskelbia Mesijo laikų pradžią. Jis nekomentuoja ir neaiškina Rašto, o tiesiog skelbia: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Atėjo tikro išlaisvinimo, išgydymo, atleidimo diena.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0401/401hom2.html