Senosiose Aleksandrijos, Sirijos, Palestinos Bažnyčiose Viešpaties Epifanija buvo švenčiama kaip trejopas paminėjimas, apimantis išminčių pagarbinimą, Kristaus krikštą ir Kanos vestuves. Vakarų Bažnyčioje šventės turinys sutelktas į išminčių pagarbinimą, o Kristaus krikštas ir vestuvės Kanoje minimos kitų sekmadienių liturgijoje. Tertulijonas (apie 160–230 m.) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Evangelijoje minimus išminčius, arba magus, karaliais. Galbūt jis turėjo omenyje 72 psalmę, kuri taip pat skaitoma šiandienos skaitiniuose: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą. Jam tarnaus visos tautos” (Ps 72, 10–11). Krikščioniškojoje ikonografijoje iki 10-ojo amžiaus išminčiai niekuomet nevaizduoti karališkais apdarais. Katakombų freskose jie pavaizduoti persiškais drabužiais. Nuo penktojo amžiaus nusistovėjo tradicija išskirti tris išminčius remiantis Mato evangelijoje minimomis trimis aukomis. Tik atradus Naująjį pasaulį trys išminčiai pradėti vaizduoti kaip baltosios, geltonosios ir juodosios rasių atstovai.

Didieji Senojo Testamento pranašai skelbė Jeruzalės misijos visuotinumą. Jie išplėtė Izraelio perspektyvą anapus nacionalinio išskirtinumo ribų. Pranašai pabrėžė, jog vienas iš Izraelio pašaukimo reikalavimų yra būti šviesa visoms tautoms. Viešpaties Apsireiškimo šventei parinktas tekstas iš Izaijo knygos priklauso vienam iš tų anoniminių pranašų – vadinamojo Antrojo Izaijo mokiniui. Jis vykdė savo tarnybą Jeruzalėje apie 537–520 metus, didelei daliai Babilono tremtinių grįžus į Palestiną. Įkvepianti pranašo žinia turi drąsinti suvargusią ir netekusią drąsos bendruomenę.

Po entuziazmu paženklinto tremtinių grįžimo netrukus radosi nusivylimo apraiškų. Šventasis miestas tapo nuskurdusia ir ištuštėjusia gyvenviete. Apleistas dirvas užėmė svetimi kolonistai, ypač samariečiai. Pirmosios pastangos atstatyti šventyklą patyrė nesėkmę. Čia nuskamba pranašo balsas, stiprinantis netekusius drąsos. Kaip galima pasiduoti nevilčiai, jei Dievas apsireiškė ir leido jiems grįžti. Šis grįžimas yra tarsi aušra. Dievas palyginamas su kylančia saule: „Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito”. Toliau klostosi dar viltingesni įvykiai. Šis pranašas nuolat pabrėžė išsklaidytųjų grįžimo temą: „Pakelki akis, pažvelki aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave”. Izraelio subūrimas yra ateisiančio Mesijo darbas. Tačiau pažymėtina, kad iš toli ateinantys sūnūs yra taip pat pagoniškų tautų vaikai, laikantys Jeruzalę savo motina: „Tautos ateis prie tavosios šviesos”.

Antrasis vilties regėjimas yra susijęs su pirmuoju: pagonių tautos siūlo savo turtus ir tarnybą šventajam miestui. Midjanas, Efa ir Šeba yra Arabijos vietovės. Šebos vardo paminėjimas primena Šebos karalienę, aplankiusią Saliamoną ir apdovanojusią jį brangiomis dovanomis. Jeruzalė kelsis iš skurdo, ji galės atstatyti savo šventovę ir vertai šlovinti savo Dievą, pritariant kitų tautų chorui. Beje, šventykla, nors kuklesnė negu Saliamono laikais, iš tikrųjų buvo atstatyta taip pat persų pinigais. Izaijo knygos piešiamas vaizdas yra tarsi būsimųjų išminčių kelionės pas Mesiją provaizdis. Įkvėptasis Šventojo Rašto rašytojas regi tai, ką apaštalas Paulius vadina paslėptuoju Dievo planu: pagonys drauge su žydais dalyvauja tame pačiame išganymo pavelde. Jono Apreiškimo knygoje pateikiama didinga žmonių sambūrio apie tikrąjį Dievą vizija. Būsimąją, arba dangiškąją, Jeruzalę šioje žemėje rodo Bažnyčia.

Apaštalas Paulius skyrė Laišką efeziečiams ypač bendruomenėms, sudarytoms daugiausia iš pagonių atsivertusių tikinčiųjų. Pagrindinė laiško žinia: „Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai”. Šis slėpinys apaštalui atskleistas ne Rašto studijomis, bet Dievui apsireiškus kelyje į Damaską. Apaštalų darbų tryliktajame skyriuje rašoma, kaip po Pauliaus kalbos Pisidijos Antiochijoje klausytojus žydus „apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai”, o pagonys „tai girdėdami džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį” (plg. Apd 13, 45–48). Tokia dvejopa reakcija dar labiau išplėtojama evangelisto Mato aprašytoje išminčių aplankymo scenoje.

Matas vienintelis iš keturių evangelistų aprašė išminčių epizodą. Jis siekė išryškinti vieną svarbiausių savo Evangelijos temų: Jeruzalė, jos vadovai, kunigai ir Rašto mokytojai nepažino Mesijo. Taigi į Sandorą atsiveria kelias pagonims. Evangelistas Lukas pavaizdavo kaip dieviškąjį Kūdikį priima piemenys, paprasti ir vargingi žmonės, priklausantys išrinktajai tautai. Evangelistas Matas pasakoja, kaip kūdikį Jėzų priima iš pagonių pasaulio kilę mokyti ir turtingi žmonės. Šie du paveikslai papildo vienas kitą. Evangelistas Matas pritaiko literatūrinę midrašo formą: pasakojimas apipinamas Rašto ištraukomis, akcentuojant stebuklingą Dievo apvaizdą.

Išminčiai atvyksta į Jeruzalę, nes ieško gimusio „Žydų karaliaus”. Matas pavartoja tą patį titulą, kuriuo bus grindžiamas Jėzaus pasmerkimas myriop. Jeruzalės nerimas atrodo keistas – kodėl miestas nedžiūgauja? Ši detalė labai būdinga evangelistui Matui, vaizdavusiam Jeruzalę kaip miestą, neįvykdžiusį savo misijos. Čia juntama ir Jėzaus vėlesnio atmetimo nuotaika.

Išminčiai randa vaikelį jau nebe tvarte, bet namuose. Pažymėtina, jog evangelistas nemini Juozapo, kuriam iki šiol buvo labai dėmesingas. Tame galima įžvelgti išskirtinės pagarbos Dievo Motinai atspindį. „Kūdikiu su motina Marija” gėrimės tarsi ikona.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0324/324hom1.html