Iki Kristaus laikų kryžius buvo bausmės ir paniekinimo priemonė – nusikaltėliai būdavo nukryžiuojami. Krikščionims kryžius yra Dievo meilės ir išpažinimo ženklas, išganymo priemonė. Kryžius aukštinamas ir garbinamas vien todėl, kad ant jo buvo išaukštintas Jėzus. Meilė nebūtinai privalo būti sunki, nebūtinai kiekviena jos apraiška tiesiogiai susijusi su auka. Vis dėlto auka labiausiai atskleidžia meilės mastą. Jei Dievas už mus atidavė savo mylimiausią Sūnų, galime būti tikri, kad jis mūsų neapleis ir mirties valandą, dovanodamas amžinąjį gyvenimą. Kryžius išaukštinamas tam, kad žvelgdami į jį mąstytume apie Dievo meilę ir jo dovanojamą gyvenimą. Kryžius yra išpažinimo ženklas. Jau daugiau kaip dešimtmetis, Lietuvoje nebedraudžiama statyti kryžių viešose vietose, kabinti mokyklų klasėse. Tačiau ne visi vertina laisvę išpažinti ir gerbti kryžių. Dažnai krikščioniškuose Europos kraštuose visuomenė polemizuoja, ar kryžiaus ženklas nepažeidžia kitų tikėjimų išpažinėjų jausmų. Toks tariamas pakantumas paprastai slepia abejingumą ar net priešiškumą Kristaus išpažinimo ženklui. Sakoma, kad numetamas kryžius užgriūva, o laisvai priimamas – žmogų neša. Jei nepriimame savo kryžiaus, bandome jį nusimesti, jis mus prislegia dar sunkesne našta su beviltiškumo kartėliu. Kaip priimti kryžių, kad jis mus neštų? Kai kurie žmonės nusiteikia įtempti visas valios pastangas, kiekviename žingsnyje apsimarinti. Jie įsivaizduoja, kad kryžius nesuderinamas su gyvenimo džiaugsmu. Tokioje nuostatoje gali slypėti prieš save patį nukreiptos dvasinės prievartos pavojus. Kryžių priimti ir jį nešti iš tikrųjų gali tik tas, kas myli Kristų ir siekia drauge su juo dalytis našta. Drauge su Jėzumi nešamas kryžius maloningai neša mus pačius. Namuose kabantis kryžius ne tik išreiškia šeimininkų tikėjimą, bet ir nuolat primena bendradarbiavimo su Viešpačiu malonę.

„Garbiname ir šloviname Tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį”, – šie maldos žodžiai išreiškia kryžiaus prasmę. Reikia atkreipti dėmesį, kad išganymą nulėmė ne kentėjimo intensyvumas – juk nukryžiavimas buvo skausmingiausia mirties bausmės forma, – bet meilė ir klusnumas „iki mirties” (plg. Fil 2, 8). Su meile ir klusnumu apkabindami savo kryžių galime tapti Kristaus išganymo plano bendradarbiais. Ligoniai kviečiami sąmoningai vienytis su Kristaus kančia ir mirtimi ir tuo prisidėti prie Dievo tautos gerovės (plg. Lumen gentium, 11). Visuomenėje dažnai diskutuojama apie eutanaziją. Varginanti beviltiško ligonio kančia kai kam atrodo visiškai neprasminga. Tik per Kristaus kryžių atsiveria giluminio poveikio žmonėms ar įvykiams galimybė. Savo noru pasitraukdamas iš gyvenimo žmogus išsineša nepadovanotos kitiems meilės skolą.

Izraelitams dykuma buvo žalčių, angių ir skorpionų gyvenamoji vieta (plg. Įst 8, 15; Iz 14, 29; 30, 6). Todėl nenuostabu, kad  kelionėje per dykumą susiduriama su žalčių rykšte. Tai vaizduojama kaip bausmė už izraelitų burnojimą prieš Dievą ir prieš Mozę. Tačiau tautai išpažinus kaltę ir Mozei užtarus, Dievas išgelbėja. Prie stulpo pritvirtinamas iš vario padirbtas žaltys, ir kiekvienas nuodingų gyvių įgeltas izraelitas, pažvelgęs į iškeltą vario žaltį, likdavo gyvas. Artimųjų Rytų tautose gyvatės dažnai simbolizuodavo gyvybinę galią. Tai vaizduoja ir iki šių dienų vaistinių ženklai. Tačiau Skaičių knygos skaitinys atskleidžia, kad gydanti galia kyla ne iš paties varinio žalčio. Ant stulpo iškeltas žaltys tik nurodo tikrąjį Gelbėtoją. Izraelitai tikriausiai pasinaudojo aplinkinėse tautose paplitusiu papročiu, tačiau jį naujai teologiškai įprasmino. Šią sampratą patvirtina Išminties knygos eilutė: „Juk kas tik gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas ne per daiktą, į kurį žvelgė, bet per tave, visų Gelbėtojau” (Išm 16, 7). Krikščioniškoji tradicija Skaičių knygos tekste ir Jn 3, 14 įžvelgia iš Jėzaus kryžiaus sklindančios gelbstinčios galios šaltinį: nuodėmės sužeistas žmogus turi su pasitikėjimu žvelgti į išaukštintą Išganytoją. Naujajame Testamente gausu iš liturginės vartosenos perimtų išpažinimo formulių ar giesmių fragmentų. Apaštalas Paulius primena filipiečių bendruomenei tokį fragmentą, bylojantį apie Kristaus nusižeminimą. Nors čia nėra tiesioginių sąsajų su ankstesniu skaitiniu, galima įžvelgti, jog Jėzus nusižemindamas elgiasi priešingai negu Adomas, norėjęs prilygti Dievui (Pr 3, 5). Šis įvaizdis leidžia suvokti Jėzaus pramintą išganymo kelią.

Evangelijoje girdime eschatologinį pamokymą. Netikintieji pasmerkiami savo pačių netikėjimu (Jn 3, 18). Tačiau prieš tai nurodomas  Žmogaus Sūnaus išaukštinimas per iškėlimą ant kryžiaus, teikiantis gyvenimą visiems tikintiesiems (Jn 3, 14–15). Žmogaus Sūnus nužengė iš dangaus ir vėl pakilo į dangų ne dėl savęs paties, bet vykdydamas visuotinį išganymo planą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0316/316hom1.html