Septynias savaites po Velykų džiaugiamės Kristaus pergale prieš mirtį: šventėme Prisikėlusiojo įžengimą į dangiškąją šlovę, dėkojome už mums duotą pažadą taip pat dalyvauti toje garbėje. Per Sekmines švenčiame Velykų slėpinio pilnatvę. Nors Sekminės užbaigia Velykų laikotarpį, ši šventė yra labiau pradžia negu pabaiga. Švenčiame Bažnyčios gimimą.

Bažnyčios gimimas pirmiausia yra istorinis įvykis, aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Jėzaus mokiniai laukė jo pažadėtosios Dvasios dovanos. Tačiau jie negalėjo tikėtis, kad Dvasios atsiuntimą paliudys didžiulė įvairiatautė minia, susibūrusi Jeruzalėje. Įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių dėmesį patraukė ženklas: pakilęs audringas vėjas parodė Dvasios teikiamą Bažnyčiai galią, leisiančią galingai skelbti Evangeliją. Taigi Bažnyčios, kaip ir daugelio kitų reiškinių, gimimas neapsiėjo be triukšmo. Nauja gyvybė visuomet paskelbia apie savo atėjimą į pasaulį. Tačiau šios naujagimės, Bažnyčios, originalumas tas, kad ji iš karto ima kalbėti šlovindama Dievą. Negana to, visi stebėjusieji jos gimimą iš karto supranta, ką ji sako, nors patys kalba įvairiausiomis kalbomis.

Apaštalų darbuose išryškinti iš Dvasios gimusios Bažnyčios bruožai. Bažnyčios kalba – tai Dievo garbinimas ir Dievo Sūnaus įvykdyto išganymo liudijimas. Kai Bažnyčia ištikimai vykdo savo pamatinę misiją, Dievas leidžia jai prabilti visiems suprantamu būdu. Viešpats leidžia įveikti žmones skiriančias kliūtis, trukdančias tarpusavio supratimą. Įveikiami kalbos, papročių, rasių, socialinių sluoksnių barjerai.

Bažnyčia gimė iš Dvasios dovanos. Dvasia dovanoja Bažnyčiai Dievo ir žmonių meilę. Bažnyčia savo ruožtu nepaliauja liudijusi nuostabos dėl Jėzuje apreikštos Tėvo meilės. Tokia visuomet yra Dvasios gaivinamos Bažnyčios žymė.

Apaštalas Paulius paaiškina, kaip Bažnyčia praktiškai vykdo savo liudijimo misiją. Jis pabrėžia svarbią tiesą: Bažnyčia, teikdama naują gyvenimą, vienija mokinius į vieną Kūną. Bažnytinės bendruomenės struktūrą sudaro įvairūs nariai, tačiau jie visi gaivinami tos pačios Dvasios. Dvasia vienija narius, kiekvienam duodama įvairias dovanas, kuriomis gali patarnauti kitiems. Nariai, susieti gyvais bendradarbiavimo ryšiais, vykdo bendrą viso kūno misiją. Kad ir kokią vietą užimtume Bažnyčioje, svarbu, kad tarnautume Bažnyčiai tomis dovanomis, kurias esame gavę.

Kai kurie korintiečių bendruomenės nariai kitaip įsivaizdavo Dvasios veikimą. Jie teikė pirmenybę neįprastoms Dvasios apraiškoms ir ypatingoms dovanoms. Paulius neatmeta tų ypatingų dovanų, tačiau vertina jas tik kaip priemones. Šių dovanų tikslas yra tas pats: prisidėti dalyvaujant bendroje Bažnyčios misijoje. Geriausias Bažnyčios liudijimas yra vieningumas ir giliausias vienybės siekimas. Tikras Jėzaus mokinys nesistengia įrodyti savo nepriklausomybės, iškeldamas savo dovanų vertingumą. Tėra vienas kelias– tarnauti bendruomenei, kurios narys esi.

Skaitinyje iš Jono evangelijos iškyla naujas Sekminių aspektas. Čia Jonas nepasakoja apie Sekminių įvykį, bet atskleidžia ryšį, vienijantį Dvasią ir Jėzaus prisikėlimą. Velykų išvakarėse Jėzus prabyla apie savo dovaną, kurią mokiniai perduos pasauliui. Ši dovana – tai ramybė, Dvasios įgyvendinama tuose, kurie ją priima. Šios dovanos akivaizdoje žmogus išlieka laisvas. Jis gali nepriimti dovanojamos ramybės ir rinktis, pavyzdžiui, laimę, kurios pasaulyje siekiama per valdžią ir dominavimą. Šiame pasirinkime glūdi taip pat kiti žmoniją skaldantys konfliktai bei nesutarimai.

Ramybę galime rasti tik aptikę vienintelį jos šaltinį – Dievo Dvasią. Atsivėrę Dvasiai pamatome, kad laimės versmė yra ne Dievo dovanų pasisavinimas, bet dalijimasis jomis. Tokia Bažnyčios misija: ji apreiškia Dvasią nusidėjėliams ir atveria juos pasirinkimo galimybei būti išlaisvintiems iš nuodėmės. Bažnyčia neverčia žmonių pasirinkti, bet parodo būsimus pasirinkimo padarinius.

Duodamas Šventąją Dvasią Jėzus suteikia galią atleisti nuodėmes. Žmogus negali atsukti atgal gyvenimo juostos. Daugelio praeities įvykių nebeįmanoma atitaisyti. Tačiau būdami apdovanoti Dvasios dovana nebesame vieni su savo kaltėmis. Dvasia yra didesnė už kaltę. Dvasios dvelkimas grąžina susitaikinimą, gyvenimą ir ramybę.

Simonas Wiesenthalis savo knygoje „Saulėgrąža“ pasakoja apie sukrečiantį susitikimą. Medicinos sesuo atveda jį, belaisvį žydą, prie mirštančio esesininko lovos. Mirštantysis trokšta iš žydo gauti atleidimą. Kaltė jį slegia labiau negu žaizdotas kūnas. Esesininkas dalyvavo žydų egzekucijoje prie Dniepropetrovsko .Jis šovė į vyrą ir moterį su vaiku, bandžiusius pro langą gelbėtis iš namų, kuriuose suvaryti žydai buvo sprogdinami granatomis. Esesininkas negali pamiršti savo siaubingo poelgio. Wiesenthalis aprašo, kaip jis, išklausęs mirštančiojo išpažinties, kovoja su savo jausmais. Jis išeina neištaręs atleidimo žodžių.

Galima įsivaizduoti, kas būtų, jei prie ano esesininko lovos būtų pakviestas katalikų kunigas. Ar jis būtų atleidęs? Ar atleidimo formulė nėra pernelyg paprastas išsivadavimo nuo atsakomybės būdas? Kunigo žodžiai nepanaikina nusikaltimo aukų ir jų artimųjų atžvilgiu. Tačiau Bažnyčios kunigas gali Jėzaus suteikta galia atleisti kaltę prieš Dievą. Dvasia gali sena paversti į nauja.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0310/310hom1.html