Jei Bažnyčia nesusilauktų kritikos bei priešiškumo iš aplinkinio pasaulio, tektų susirūpinti, ar ji tebėra ištikima savo pašaukimui, ar atlieka Kristaus Kūno vaidmenį. Bažnyčiai, kaip ir jos įkūrėjui, nuolat lemta būti „prieštaravimo ženklu”. Niūrioje deportacijos naktyje pranašas Izaijas ragina tėvynainius ieškoti Dievo, grįžti prie gyvybės ir jėgos šaltinio. Dievas neapleido savo žmonių – tai jie apleido Dievą, bandydami įsprausti jį į ankštus žmogiškojo mąstymo rėmus. Izraelitai norėjo, kad Dievas mąstytų jų mintimis ir vaikščiotų jų keliais. Tačiau Viešpaties keliai ir mintys yra „kaip aukštas dangus viršum žemės”. Izraelitai norėtų atmokėti priešams už patirtus nuostolius, tačiau Dievas skelbia gailestingumą. Jie šaukiasi keršto, bet Dievas yra „labai atlaidus”. Jų nuomone, Dievas turėtų rūpintis vien siaurais išrinktosios tautos rūpesčiais, o jis pasirodo esąs dangaus ir žemės Viešpats. Vis dėlto Viešpats yra arti: „ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti”.

Didieji Dievo ieškotojai paliko mums savo dvasinės kelionės gaires. Šventasis Grigalius Nysietis vadino Dievą amžinai Ieškomuoju. Mokytojas Ekhartas sakė: „Mūsų atradimas – negalėjimas pasiekti”. Šventasis Klemensas Aleksandrietis kalbėjo apie kontempliaciją, kuria niekuomet nepasisotinama. Šventasis Augustinas meldė, kad Viešpats duotų jėgų jo ieškoti ir vilties tolydžio vis labiau jį rasti. Ričardas Viktoriškis suvokė, kad net ir nepasiekus tikslo, nusilpus kelyje, – ir pats atsako, kad pats bėgimas ir vargas, siekiant Viešpaties Veido, yra džiaugsmas.

Bene radikaliausiai aistringą Dievo ilgesį išreiškia apaštalo Pauliaus šūkis: „Man gyvenimas – tai Kristus”. Kristus yra pati tikriausia apaštalo savastis. Liturginiame cikle po Laiško romiečiams pradedamas skaityti Laiškas filipiečiams. Šis kalinamo apaštalo laiškas atskleidžia jo širdies paslaptis. Šis nepailstantis apaštalas, nujausdamas savo būsimą egzekuciją, turi vieną viso gyvenimo aistrą – Kristų. Savo apaštalavimo pradžioje Paulius dar tikėjosi šioje žemėje pasitikti Viešpaties šlovę, o dabar rimtai svarsto mirties galimybę. Kas geriau: ar mirti ir būti su Kristumi, ar likti gyventi ir skelbti Evangeliją? Evangelizacijos būtinybė nusveria jo asmeninius pageidavimus.

Evangelijos palyginimas kartais sukelia problemų pamokslaujantiems apie socialinį teisingumą. Nors Jėzaus pasakojime kalbama apie samdomąjį darbą, jo esmė nėra darbdavio ir darbininkų santykiai. Dieviškasis gailestingumas vadovaujasi ne buhalterine darbo apskaita. Ar pažeistas teisingumas dėl to, kad  už nevienodą darbą vienodai atlyginama? Vynuogyno šeimininkas ramiai paaiškina, kad teisingumas nepažeistas, nes su anksčiausiai pradėjusiais dirbti buvo sutartas atlyginimas, ir jie neliko nuskriausti. Jėzaus replikoje galima įžvelgti subtilią ironiją atžvilgiu tų žmonių, kurie linkę vadovautis komerciniais principais net santykiuose su Dievu.

Kiekviena byla, kuria bandoma užginčyti Dievo teisingumą, iš anksto pasmerkta. Panašią bylą pralaimėjo Jobas. Dievo akivaizdoje bet koks prieštaravimas turi užleisti vietą pagarbinimui. Dievas mums nieko neskolingas. Jo meilė pranoksta siaurą mūsų teisingumo supratimą. Pats vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui pradėti atsiskaitymą nuo vėliausiai pasamdytųjų. Jėzus specialiai supriešina atlyginimą pagal griežtus žmogiško teisingumo reikalavimus su atlyginimu, pranokstančiu žmogiškąsias normas. Dievo gerumas pranoksta bet kokį teisingumą ir nepaiso jokių ribų. „Aš esu maloningas tiems, kuriems esu maloningas ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu” (Iš 33, 19).

Žmonių visuomenėje darbininką ir jį samdantį darbdavį gali skirti didesni ar mažesni socialinės padėties skirtumai, tačiau jų žmogiškasis orumas yra tolygūs. Tuo grindžiama teisė į darbą. Visai kitokie yra Dievo ir žmonių santykiai: mes nesame tolygūs partneriai Dievui. Tik didžiulės Dievo malonės dėka esame pakviesti bendradarbiauti. Marija, užkalbinta Dievo malonės, sakosi esanti „Viešpaties tarnaitė”. Dievo vynuogyne mums nepriklauso jokia „teisė į darbą”. Lygiai taip pat atlyginimas už šį darbą visiškai nėra derybų objektas. Jėzus tai aiškiai nusakė kitoje vietoje: „Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’”.

Jei Dievas nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro eina samdytis tiek aktyvių darbštuolių, tiek žioplinėjančių dykaduonių – tai jo gerumo išraiška.  Jeigu jis nori pastariesiems užmokėti tiek pat, kiek ir pirmiesiems, – tai vėl jo gerumas. Jei jis domisi kiekvienu žmogumi individualiai – tai vėl kyla grynai iš Dievo gerumo. Niekuomet ne per vėlu naudotis tokia meile. Neturėtume stengtis būtinai identifikuoti kiekvienos pasakojimo detalės: esą, ankstyvieji darbininkai – tradiciniai katalikai „nuo lopšio”, o vėlyvieji – atsivertėliai mirties patale. Jėzaus pasakojimo esmė tai, kad Tėvo karalystėje visi esame vienodai mylimi. Žmogiškieji standartai netinka Dievo dosnumui matuoti. Dievo „mintys ir keliai” pasaulio logikai atrodo absurdiški, net juokingi. Bažnyčia išduotų savo pašaukimą, jei stengtųsi tik įtikti pasaulio galvosenai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0216/216hom2.html