Pranašas Izaijas padaro gražią įžangą į šio sekmadienio temą apie Viešpaties puotą. Ši pranašo knygos dalis parašyta dar Babilono tremtyje, bet veikiausiai jau po persų karaliaus Kyro įsako, leidusio žydų tremtiniams grįžti į tėvynę. Pranašas prabyla paguodos žodžiais, skirtais tiems, kurie grįžo į Judą ir rado anaiptol ne pačią geriausią aplinką. Jis kviečia tautiečius valgyti ir gerti dovanai, valgyti „tai, kas gera”, „gardžiuotis skanėstais”. Dievas atnaujins savo meilės sandorą, kuri regimai pažeista, priešams sugriovus miestą ir šventyklą.

Ką iš tikrųjų pranašas žada savo tautai? Kaip gali jis, būdamas Babilone, kviesti žmones į puotą Judo žemėje? Tai ne reklaminis šūkis visko pertekusiai vartotojų visuomenei. Pranašystės adresatai yra žmonės, anksčiau pažinę gerbūvį, tačiau dabar nublokšti į istorijos šalikelę. Dabar jiems belieka tikėjimas. Išbandymai tikėjimą tik sustiprina ir išgrynina. Dievo buvimas neprislegia, bet sužadina naujus troškimus. Žinoma, pats Dievas nenuperkamas. Norėdami išgirsti jo balsą privalome nutildyti savyje visus kitus.

Apaštalas Paulius, ankstesnėse Laiško romiečiams eilutėse išdėstęs būsimosios šlovės viltį kaip absoliučią tikrovę, užbaigia šią mintį triumfo himnu ir iškilmingu iššūkiu visoms priešingoms jėgoms. Šventasis Paulius pats gerai pažino visus išvardijamus išbandymus: jų sąrašą jis baigia kalaviju. Gyvenimo vargai, mirties baimė, gamtos nelaimės, istorinės lemtys, dvasinės galybės – visa tai, anot uolaus ir karšto temperamento apaštalo, mes „lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo”. Dievo meilė apginkluoja mus, kad galėtume atsilaikyti prieš visas priešingas jėgas. Tik pats žmogus gali atmesti meilę. Apaštalas Paulius pakartoja savo skelbiamos Gerosios Naujienos  santrauką: „Jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje”.

Jonui Krikštytojui nukirsdinus galvą, Jėzus verčiamas palikti Kafarnaumą. Jis išplaukia valtimi per Genezareto ežerą šiaurės rytų kryptimi „į dykvietę, į vienumą”. Tačiau jaunasis Mokytojas toks populiarus, kad daugybė vietinių žmonių ir Velykoms atkeliavusių maldininkų jį susiranda apeidami šiaurės vakarų krantu. Šio stebuklo atgarsis toks didelis, kad evangelistai jį aprašė šešis kartus. Joks kitas stebuklas neperteikiamas taip vienbalsiai ir primygtinai. Priimant evangelistų aprašytą tikrovę neverta stengtis įrodyti kiekvienos detalės tikrumą.

Evangelistas Matas aprašydamas šią sceną tikriausiai rėmėsi kitais bibliniais pavyzdžiais, kaip antai pranašo Elišos įvykdytu duonos stebuklu (2 Kar 4, 39–44). Vis dėlto analogija su biblinias pavyzdžiais ir apologetinės evangelisto intencijos neduoda teisės laikyti jo pasakojimą gryna katecheze ar juo labiau eucharistinės puotos mitu. Svarbu įžvelgti šiame pasakojime ženklą. Šis ženklas įgijo dar turtingesnę prasmę ankstyvojoje Bažnyčioje, ištvermingai besilaikančioje, „duonos laužymo” (Apd 2, 42). Evangelistas Matas nuo pat pasakojimo pradžios, kai Jėzus „pabėga per jūrą”, brėžia paralelę tarp Jėzaus ir Mozės. Kristus yra žydų tautos vado įpėdinis, vadovaujantis naujam Išėjimui. Jis maitina žmones žemiškąją gyvybę palaikančiu maistu ir veda juos į dangiškojo maisto šalį. Jėzaus mana nepalyginamai viršesnė už aną Sinajaus dykumoje. Jėzus, parodęs tokį svarbų stebuklingą ženklą, pasirodo esąs daugiau negu tautos įstatymdavys, jis yra galutinis išlaisvintojas. Jėzus tobulai užbaigia Mozės pradėtą darbą. Jis gali ne tik padauginti duoną, bet atiduoda pats save kaip Gyvoji duona.

Anapus evangelisto aprašomų suvargusių Galilėjos žmonių galima įžvelgti bendruomenę, susibūrusią apie Kristų jo teikiamos gyvenimo apstybės pokylyje. Išnyko alkis, nuovargis, neteisybės (Mt 14, 14); erškėčiuota ir akmenuota dykvietė pavirto rojaus sodu (19, 20), kuriame žmonės susėdo ant žolės (14, 19). Tai jau beveik eucharistinis pokylis, o gal net dangaus puota laikų pabaigoje. Duonos padauginimo stebuklo ryšį su Eucharistija evangelistas Matas pradeda nuo pirmųjų pasakojimo eilučių: „Atėjus vakarui” (14, 15). Šiais žodžiais prasideda ir Paskutinės vakarienės pasakojimas (Mt 26, 20). Nejučia persikeliame iš pavalgydinimo dykumoje scenos į Paskutinės vakarienės menę. Išminties mokytojas Jėzus pasirodo kaip Naujosios Sandoros kunigas.

Jėzaus mokiniai yra tarpininkai tarp jo ir minios. Mokiniai, Bažnyčioje dalydami Viešpaties duoną, daro tai paties Jėzaus įgalioti. Šią evangelisto pasakojimo intenciją pabrėžia ir kitos detalės: pavyzdžiui, neaprašomas žuvų dalijimas, o atlikę likučiai kruopščiai surenkami į Šventąsias atsargas. Dvylika pintinių taip pat primena tuos Dvylika, kuriems Jėzus patikėjo dalyti Gyvybės duoną.

Senojo Testamento pranašas kvietė pasisotinti skanėstais pokylyje. Jėzus, paskutiniųjų laikų pranašas, ne tik kviečia, bet pats parūpina valgį. Jėzus įvykdo tai, ką kiti tik nurodė. Visi kviečiami dalyvauti šiame pokylyje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0213-14/213-14hom1.html