Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Skaitinyje iš Amoso knygos vaizduojamas nuodėmingas tautos pasileidimas, užtrauksiantis ištrėmimo bausmę. Izraelitai bus ištremti iš tos šalies, kurią jiems žadėjo Viešpats ir kurioje jis leidosi pažįstamas. Amosas pranašauja, kad Dievo bausmė – tiesioginis jo tautiečių laisvai pasirinkto gyvenimo būdo padarinys. Evangelijoje apie turtuolį ir Lozorių taip pat kalbama apie „tremtį” – nusidėjėlio nutolimą nuo Dievo. Pragaras yra neišvengiamas padarinys to, kad žmogus laisva valia visiškai atmeta Dievą. Žmogaus laisvė yra nepaprastai radikali. Dievas negali sunaikinti pragaro, nepažeisdamas žmogaus laisvės.

Amosas, kerdžius iš Tekoos miestelio, prisimena tuos laikus, kai Dievo tauta gyveno vargingiau, tačiau broliškai ir laisvai. Pranašas negali susitaikyti su vartotojiškos visuomenės apraiškomis Jeruzalės ir Samarijos karalystėse. Jau pats išrinktosios tautos susiskaldymas yra skandalingas. Tačiau dar labiau piktina nežabotas prabangos siekimas griebiantis smurto ir neteisybių. Turtingųjų gyvenimo komfortas kuriamas priespauda ir išnaudojimu. Kasdien didėja praraja tarp turtuolių ir vargšų, o visai neseniai šie vienos tautos sūnūs dalijosi tais pačiais džiaugsmais, bendrai gynėsi nuo pavojų. Turtai turėtų kelti visuomenės gerovę, o ne puoselėti savininkų egoizmą. Amosas mato, kaip naujieji turtuoliai vartosi „dramblio kaulo lovose”, dykaduoniauja ir lėbauja. Pranašas regi apokaliptinius Asirijos raitininkus, atkeršysiančius už drastiškai pažeistą teisingumą.

Per Timotiejų apaštalas Paulius reikliais žodžiais kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, ragindamas kovoti „šauniąją tikėjimo kovą”. Ši tikėjimo kova tęsiasi visą gyvenimą, tačiau galiausia pelnomas šlovingas atlygis – amžinasis gyvenimas. Tai kiekvieno krikščionio pašaukimas. Timotiejus savo krikšto dieną „puikiai išpažino” tikėjimą „daugelio liudytojų akyse”. Šis tikėjimo išpažinimas anaiptol nebuvo tik liturginis formalumas, tai tarsi einančio mirti už tėvynę kario priesaika. Paulius palygina jį su Kristaus išpažinimu „prie Poncijaus Piloto”. Po tokios pradžios nedera vangiai trauktis atgal. Nors tikėjimo kovoje tenka patirti tamsos, audrų, varžytis askeze, tačiau, pažvelgę į savo krikšto dieną, įgysime jėgų sulaukti „Palaimintojo, vienintelio Valdovo, karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties”.

16 -ame Luko evangelijos skyriuje dviem skirtingais palyginimais perteikiami panašūs pamokymai. Palyginime apie apsukrųjį prievaizdą pasakojama, kaip turtuolis gali siekti išganymo dalydamas savo valdomą turtą. Turtuolio ir Lozoriaus palyginime parodoma, kaip pražūva turtuolis, nesidalijantis savo turtu. Įdomu, kad šis palyginimas yra vienintelis, kuriame tik vienas veikėjas turi vardą. Turtuolis vaizduojamas anonimiškai, sakoma, kad jis vilki purpuru, ploniausia drobe, puotauja prie gausiai nukrauto stalo. Galima numanyti, kad turtuolis nuolat supamas meilikaujančių draugų kompanijos. Vargšas Lozorius (šis vardas reiškia „Dievas padeda”) iš tikrųjų neturi kuo kitu remtis. Jo gyvenimas vaizduojamas taip pat ryškiais ir lakoniškais štrichais. Jį marina alkis, žmones atstumia jo votimis aptekęs kūnas. Vieninteliai vargšo draugai yra laižantys jo votis šunys.

Vargšą ir turtuolį jau žemėje skyrė praraja. Vienas gyveno visuomenės aukštumose, pertekliuje ir malonumuose. Elgetos nepasiekė net trupiniai, krintantys nuo turtuolio stalo. Vargšas šioje žemėje gyveno kaip pragare. Turtuolis gyvendamas žemėje niekuomet net nepažvelgė į Lozorių. Jo turtai jį visiškai apakino, vargšai jam neegzistavo.

Abu ištiko mirtis. Vargšas buvo paimtas į Abraomo prieglobstį. Tai garbės ir išaukštinimo vieta patriarcho dešinėje (plg. Jn 13, 23). Turtuolis patenka į pragaro ugnį, kur negali numalšinti troškulio net vandens lašeliu, nes anuomet trupiniai nuo jo stalo nepasotino nuo bado kenčiančio Lozoriaus. Turtuolio prisirišimas prie turtų jį paskandino ir pavergė: jis mirė ir „buvo palaidotas”. Galima numanyti prabangias laidotuves, tačiau jos neišvadavo iš vienišumo ir kančios požemio karalystėje. Dangaus karalystė pilna meilės ir bendravimo. Vargšas buvo „angelų nuneštas” pas Abraomą.

Ten, anapus, vienintelė galiojanti valiuta yra meilė. Vargšas, visą gyvenimą pasitikėjęs vien Dievu, turėjo sukaupęs turtą danguje. Lozorius tampa mirčiai pasmerkto Kristaus provaizdžiu. Turtuolis neturi jokio rakto į meilės karalystę.

Šiame palyginime galime įžvelgti Bažnyčios mokymo apie skaistyklą elementus. Skaistykloje kenčiančios sielos susijusios su žemėje gyvenančiais žmonėmis. Turtuolis prisimena turįs penkis brolius. Iš tikrųjų jų gerokai daugiau, tai visi nerūpestingai pertekliuje gyvenantys žmonės. Gal jų akis galėtų atverti koks sukrečiantis įvykis, pavyzdžiui, juos įspėtų atvykėlis iš mirusiųjų karalystės? Atsakymas nepalankus okultinių praktikų ir spiritizmo seansų mėgėjams: „Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų”. Atsivertimas tik dėl gresiančios bausmės nebūna tikras.

Pagrindinis mūsų tikėjimo ženklas yra ne stebuklai, apsireiškimai, net ir labai sukrečiantys, bet Dievo žodis. Visa bėda, kad turtuolis nebemoka klausytis ir nebesugeba išgirsti išganingojo žodžio. Abraomas ir turtuolis kalbasi apie teisingumą per neperžengiamą bedugnę. Tai atotrūkis, kurį pats nusidėjėlis pasirinko savo laisva valia.

Parengta pagal A. Brunot,
H. Maly, K. Schuler

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0116/116hom3.html