Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Kristaus Karaliaus iškilmė užbaigia liturginius metus. Bažnyčia apokaliptine kalba byloja apie pasaulio pabaigą. Apokaliptika yra tarsi tiltas, susiejantis Senąjį Testamentą su NaujuojuTestamentu, pranašus – su Kristumi. Pranašo Danielio knyga buvo parašyta apie 167 –164 m. prieš Kristų apokaliptinio sąjūdžio pradžioje. Joje vaizduojama, kaip kyla ir žlunga šio pasaulio imperijos, turint omenyje amžinąją karalystę. Jėzus pasitelkia šiuos apokaliptinius vaizdus, skelbdamas savo sekėjams Dangaus karalystę ir vadindamasis Žmogaus Sūnumi. Pirmųjų amžių krikščionys labai domėjosi apokaliptiniais raštais. Vėlesniais amžiais šis domėjimasis buvo nuslūgęs, o mūsų dienomis vėl atgijo. Apokaliptiniams raštams būdinga karalystės sąvoka yra tolima šiuolaikinio žmogaus patirčiai.

Suvokti Kristaus Karaliaus šventę, atrodo, ypač nelengva tiems, kurie gimė ir užaugo demokratinėje santvarkoje. Bulvarinė spauda pateikia apsčiai įdomybių iš mūsų dienų karališkųjų šeimų gyvenimo, ypač smalsaujama skandalingomis meilės istorijomis. Tačiau tokios „žinios” apie karalystes bei karaliavimą tik kliudo suvokti biblinę karalystės prasmę.

Popiežius Pijus XI įvedė Kristaus Karaliaus šventę 1925 metais. Anuometinėje visuomenėje katalikybė užėmė kitokią vietą negu dabar, jai grėsė netgi triumfalizmo pavojus. Kai kurie žmonės tebepuoselėja svajones apie tai, kad veiklios katalikiškosios organizacijos, politinė katalikų įtaka įtvirtins pasaulyje mūsų giedamus žodžius: Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat. Tačiau Evangelijoje Jėzus sako, kad jo Karalystė ne iš šio pasaulio.

Jėzaus laikų žmonėms karalystės sąvoka anaiptol nebuvo neįprasta. Senajame Testamente Dievas ne kartą vaizduotas kaip Karalius. Šių įvaizdžių apstu psalmėse. Izraelio valstybingumo ištakas ženklina didinga karaliaus Dovydo figūra. Jis lieka nepranoktas žemiškosios Izraelio karalystės valdovas. Žydai gyveno karalystės santvarkoje iki Babilonijos tremties 587 m. prieš Kristų. Priešingai, negu kitos senovės tautos, žydai nelaikė savo karalių dieviškomis būtybėmis. Izraelitai laukė ir vylėsi tokio karaliaus, kuris išvaduotų juos iš kitataučių priespaudos. Tokio išvaduotojo daugelis neatpažino Kristuje. Mes panašiai klystame, tikėdamiesi tiesioginės Bažnyčios įtakos politiniam gyvenimui.

Senajame Testamente Dievas yra monarchas, vienintelis valdovas. Taip pabrėžiama monoteistinė mintis: tikras karalius tegali būti vienas. Apie karalių prasminga kalbėti tik tuomet, jei jis turi savo tautą. Geras karalius yra atsigręžęs į savo tautą, valdo ją teisingai ir rūpinasi jos gerove. Toks įvaizdis leidžia suprasti izraelitams, jog Jahvė taip pat rūpinasi savo tauta. Jei Dievo pagarbiai šaukiamasi kaip Karaliaus, kitų žemės karalių ir didžiūnų galia automatiškai tampa nereikšminga. Kitos galybės atrodo juokingai menkos. Tauta, kurios karalius yra Dievas, gali drąsiai stoti prieš kitus galiūnus.

Jėzus, atėjęs kaip ilgai lauktasis Mesijas, nuolat kalbėjo apie Karalystę. Dievas suteiks jam „jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius” (Lk 1, 32). Šia pranašyste tikėjo artimiausi Jėzaus mokiniai. Tačiau ir jie privalėjo daug ko išmokti. Šiandienos Evangelijoje iš Jėzaus lūpų girdime: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius”. Tačiau šią tiesą Jėzus papildo kita tiesa: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio”. Svarbu suvokti, kad šioje karalystėje visi pavaldiniai yra taip pat karaliai. Jis „padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui” (Apr 1, 6). Dažniau kalbama apie visuotinę tikinčiųjų kunigystę, o rečiau – apie visuotinį karaliavimą. Šioje karalystėje visi yra laisvi Dievo vaikai: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi” (Gal 5, 1). Dievo karalystėje kiekvienas yra karalius. Į Amžinąjį miestą kiekvienas atsineš savo „lobius ir brangenybes” (plg. Apr 21, 24. 26). Ištikimiesiems bus patikėta teisti tautas, valdyti žmones, o „Viešpats bus jų karalius amžinai” (Išm 3, 8). Kristaus Karaliaus šventė leidžia mums naujai apmąstyti savo karališkąjį pašaukimą.

Tačiau biblinė karaliaus sąvoka būtų neišsami be atsižadančio žemiškosios šlovės ir galybės „kenčiančio Tarno” (plg. Iz 40–55). Izraelis tai patyrė tremtyje. Karalius, priėmęs šią patirtį, gali veiksmingai vykdyti karališkąją tarnystę savo tautai.

Kristaus karalystė jau dabar yra žmonių širdyse. Tai meilės, tiesos ir ramybės karalystė. Pirmutinė šios karalystės apraiška pasirodė pačiame Kristuje. Akivaizdžių Kristaus karalystės apraiškų galime įžvelgti Bažnyčioje. Žinoma, Bažnyčios negalima tapatinti su Dievo karalyste, tačiau meile ir tarnavimu žmonėms Bažnyčia papildo ir priartina šios karalystės atėjimą. Darydami gerus darbus ir aukodamiesi, mes taip pat kuriame Dievo karalystę.

Galutinai Kristaus karalystė įsigalės tik ateityje. Žemiškosios galybės ateina ir praeina, o Dievo karalystė išliks per amžius. Dabar tikėjimo akimis regima Kristaus karalystė galutinai pasirodys paskutiniajame teisme. Triumfuojantis Karalius Kristus ateis teisti pasaulio (Dan 7, 13).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0021/021hom1.html