Išgirdę šį palyginimą daugelis sako pastebį jame antisemitinių nuostatų. Argi Viešpaties vynuogynas nėra jo pasirinkta žydų tauta? Argi pasiųstieji tarnai nėra pranašai, kurie taip dažnai būdavo atmetami ir netgi žudomi? Argi užmuštasis sūnus nėra tas pats Jėzus? Čia žydai kaltinami dievažudyste, ir atmestasis akmuo – Kristus tampa kertiniu akmeniu naujai išrinktajai krikščionių tautai. Toliau taip mąstant, galima pateisinti ir visų amžių antisemitizmą. Prieinama net iki tiek, jog žydai yra nusipelnę, kad juos persekiotų visais laikais pasaulyje.

Tačiau ar šitokia interpretacija nėra pernelyg lengva? Ar ji nėra iškreipta, labiau politinė negu religinė? Kristus čia iš esmės priekaištauja Sinedriono atstovams, o ne jo klausančiai miniai. Tačiau Evangelijos žodis nuolat išlaiko savo aktualumą, Jėzus jį taiko visiems pakviestiesiems, išrinktiesiems ir mylimiems žmonėms, kurie tam tikru metu jo atsižada. Gal jis turi omenyje asmeniškai mus? Užuot įsivaizdavę save žydų vietoje ir tapę iš anksto numatytais atpirkimo ožiais, perskaitykime šią parabolę kitu kampu ir pasvarstykime, ar ji netinka mums kita prasme.

Užuot žvelgę į šią parabolę vynininkų akimis, pasistenkime ją pamatyti vynuogyno šeimininko žvilgsniu. Tuomet šis palyginimas bus nebe apie vynininkus žmogžudžius, bet apie Dievo kantrybę, begalinį Dievo gerumą, kuris, nepaisydamas žmonių atžarumo, vis iš naujo beldžiasi į jų širdis savo meile. Šiame palyginime mes puikiai galime įžvelgti, kaip Dievas įvairiomis priemonėmis kviečia žmones užmegzti meilės santykį su juo.

Pirmosios dovanos

Dievas myli pirmas, jis pirmutinis rodo iniciatyvą. Dievas parodė daug palankumo ženklų išrinktajai Izraelio tautai. Taip jis rūpinasi ir krikščionių tauta bei kiekvienu iš mūsų ir yra mums palankus: mes taip pat esame Viešpaties vynuogynas! Tik pažvelkime, kaip ūkininkas prižiūri savo vynuogyną. Jis parenka kuo geriausią atšlaitę, įdirba žemę, išrenka akmenis. Jis aptveria vynuogyną ir apsaugo jį nuo paukščių. Užėjus menkiausiai šalnai ar krušai bėga jo pažiūrėti. Ir kai sekmadienį apžiūrėdamas vaikšto po vynuogyną, jo akys spindi pasididžiavimu.

Mes taip pat buvome išrinkti, pasodinti saulėtoje šeimos dirvoje, derlingoje tikėjimu ir pamatinėmis vertybėmis; galbūt vėliau mus persodino į kokią nors krikščionišką dirvą. Viešpats mus taip saugojo per kitus žmones, vyresniuosius. Mes esame įskiepyti į kilnų vynmedį – Kristų. Dievas didžiuojasi mumis. Jis mus apgeni, kad duotumėm daugiau vaisių.

Pasitikėjimas ir atsitraukimas

Tačiau atėjus metui vynuogyno šeimininkas iškeliauja svetur. Šį iškeliavimą galime aiškinti kaip išbandymą, o veikiau kaip pasitikėjimą, rodomą vynuogyną išsinuomavusiems vynininkams. Tai labai būdinga Dievo veikimo nuostata. Po malonių liejimo meto ateina Dievo tyla.

Dievas veikia ne kaip lėlių teatro aktorius, tampantis už siūlų marionetes. Jis nėra puskarininkis, muštruojantis naujokus ir reikalaujantis aklo klusnumo. Dievas pasitiki žmogumi ir patiki jam kūriniją, nors ir suvokdamas, kad žmogus gali susprogdinti visą planetą. Dievas pasitiki žydų tauta, patikėdamas jiems išsaugoti tikėjimą vieninteliu Dievu, nors jis suvokia, kokia gundanti ir artima jiems yra Kanaano dievų aplinka. Dievas pasitiki savo Bažnyčia, patikėdamas jai evangelizuoti pasaulį, nors žino, kad Bažnyčios vadovai tėra tik žmonės. Dievas pasitiki, kad kiekvienas iš mūsų ugdysime gautąjį tikėjimą, nors jam pažįstamos mūsų abejonės.

Taigi nenustebkime, matydami tariamą Dievo nesikišimą į pasaulio reikalus. Dievas rizikuoja pasitikėdamas mūsų laisve. Jis atsitraukia, kad mes geriau atsiskleistume sau patiems. Nelaukime lengvų ir pusinių stebuklų. Dievas laiko mus atsakingais žmonėmis. Tai, ką vadiname Dievo abejingumu ar apleidimu, dažnai būna viena aukščiausių meilės išraiškos formų.

Pareigos priminimas

Vynuogynas priklauso Dievui, jis patikėtas vynininkams tik nuomos būdu. Šie negali jo nusavinti, ir anksčiau ar vėliau turės mokėti nuomą. Žmogus, nors būdamas laisvas, negali daryti su kūrinija ką išmanydamas. Apgailėtina, bet kartais tik po kurio laiko iškyla, pavyzdžiui, aplinkos užteršimo pavojai, ir žmogui tenka atkreipti dėmesį į ekologiją.

Žydų tauta, nors būdama laisva ir išrinkta, neturėjo pamiršti su Dievu sudarytos sandoros įpareigojimų. Bažnyčia, būdama savarankiška ir taikydamasi prie visuomenės raidos, negali priimti sprendimų, neatitinkančių jos Sužadėtinio Kristaus troškimo. Kad ir kokie būtų papročiai, Bažnyčia niekuomet neįteisins homoseksualų santuokų, vaikžudystės, aktyvios eutanazijos ar puolamojo karo. Nors mes visi esame laisvi Dievo vaikai, tačiau negalime gyventi bet kaip.

Dėl šios priežasties Dievas parodo naują meilės ženklą – siunčia savo pasiuntinius žmonėms, ir tai daro kaskart vis primygtiniau. Šie pasiuntiniai turi priminti žmonėms jų įsipareigojimus. Tačiau žmonės pasirodo esą kietakakčiai. Šie įspėjimai galioja ir mokslo pasauliui, kai apeliuojama į moralinius kriterijus darant genetinius eksperimentus. Tai vyko ir žydų tautoje, kai primindavę tautos pareigas pranašai būdavo užmušami akmenimis. Ne visi net ir laikantys save katalikais klauso Jono Pauliaus II žodžių. Ne visuomet malonu klausytis sąžinę žadinančių žodžių apie skurdą pasaulyje, ypač jei reikia atverti savo piniginę.

Sūnaus dovana

Vynuogyno šeimininkas, matydamas tarnų nepasisekimą, imasi pačios didžiausios priemonės – ketina siųsti savo sūnų: „Jie drovėsis mano sūnaus“. Kas tai? Visiškas naivumas ar nutrūktgalviškumas? Vynuogyno nuomininkai toli gražu nėra ramūs: jie suvokia, jog negalės užvaldyti vynuogyno nenužudę jo teisėto paveldėtojo. Dievo meilė, nepaisydama žmonių užsispyrimo, padiktuoja šį beprotišką aktą: pasiųsti nedoriems žmonėms savo Sūnų.

Kokia didi Dievo „beprotybė“, kuris pasiunčia savo Sūnų mirti! Dievo beprotybė suvokiant, jog kai kuriems žmonėms ši mirtis bus bereikšmė! Meilės beprotybė, akinanti imtis visų priemonių!

Akivaizdu, jog šį palyginimą Jėzus taiko tiesiogiai Sinedriono atsakingiesiems, jau parengusiems prieš jį suokalbį ir, kaip rašoma Evangelijoje, jau kitą dieną nuvesdinusiems jį už miesto į Golgotos kalną mirti ant kryžiaus. Tačiau šis palyginimas taikomas visiems jį atmetusiems ar atmesiantiems žmonėms, žudantiems Viešpatį savo abejingumu. Ar gali būti kas blogiau už abejingumą? Viešpats daugybę kartų leido sutikti mums pranašų ir netgi tikrų šventųjų. (Tai galėjo įvykti netgi žiūrint TV laidą, tiesa, labai retai.) Deja, mes nepanorome išgirsti jų,  žvelgėme į juos kaip į egzaltuotus ar Dievo kvailelius. Labai galimas dalykas, kad mums pasitaikė sutikti ir patį Sūnų. Prisiminkime malonės dieną, aiškų iš Evangelijos prabilusį suvokimą, kad Jėzus yra viskas, o be jo mūsų gyvenimas yra niekis. Tačiau kokios buvo šio akivaizdaus suvokimo pasekmės? Ar nesuskubome pamiršti šios nuostabios tikrenybės? Tai buvo mūsų būdas pašalinti Sūnų iš kelio.

Nauja atkurtoji tauta

Panašiai kaip kai kuriuose kino filmuose Jėzus leidžia savo klausytojams patiems pasirinkti istorijos finalą. Jis klausia: „Tad ką gi vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Klausytojai vienbalsiai atsako, gal net nesuvokdami, jog pasirašo nuosprendį patys sau:  „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams“. Jėzus nepritaria šiam jų nuosprendžiui, bet ir nepaneigia jo, kadangi teisingumas reikalauja bausmės žmogžudžiams. Tačiau Jėzaus pasakojimo išvada yra ypatinga tuo, jog Dieviškasis planas žmonijos atžvilgiu vis dėlto neatšaukiamas. Dievas nesako, jog nužudę jo Sūnų žmonės peržengė visas ribas, ir jis nebenori turėti su jais jokių reikalų. Anaiptol. Dievo meilė ir kantrybė yra neišsemiamos. Sūnaus mirtis tampa naujos meilės sandoros pradžia. Sūnus tampa „kertiniu akmeniu, ant kurio iškyla naujas statinys – Dievo tauta, amžinoji Bažnyčia“. Į naująjį vynuogyną ateis darbuotis nauji vynininkai. Tūkstančiai ir milijonai ateis į vietą tų, kurie neišnaudojo unikalios gyvenimo progos; o naujieji vynuogyno paveldėtojai – Tėvo vaikai kyla iš visų žemės giminių. Žydai anaiptol neišskiriami, jie pirmieji pakviesti. Mes visi pakviesti sekti paskui Sūnų ir džiaugiamės girdėdami Dievo žodžius: „Tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 7).

Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta. Izraelio pavyzdys turi pamokyti mus nuolankumo einant amžinybės keliu. Išganymo anaiptol negarantuoja faktas, kad esame parapijos sąrašuose. Bažnyčia nepalyginamai gražesnė ir didesnė už katalikų minią Šventojo Petro aikštėje. Anot šv. Augustino, Bažnyčia yra su Dievu sutaikinta žmonija.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9917/917pam1.html