Nuo pat liturginių metų pradžios laukiau šio Evangelijos skaitinio. Nebegalime ilgiau atidėlioti: turime patys sau užduoti klausimą: kas iš tikrųjų yra tasai Jėzus, apie kurį kalbame šiandienos liturginiame sambūryje ir apie kurį kalbėjome visados. Gal ir gerai, kad proga apmąstyti šį klausimą iškyla kaip tik šiuo laikotarpiu, jau atšventus visus svarbiuosius įvykius bei slėpinius: gimimą, krikštą, kančią, prisikėlimą, žengimą į dangų; matėme Jėzų veikiant ir pažinome jį iš „darbų liudijimo” (plg. Jn 5, 36). Jėzus neuždavė šio klausimo savo viešo gyvenimo pradžioje, jis paklausė to savo mokinių tuomet, kai jie jau galėjo duoti atsakymą.
Sutelkime dėmesį į du Jėzaus klausimus: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? <…> O kuo jūs mane laikote?” Jis, Gyvasis, dar gali klausti žmonių. Visai nenuostabu, jei šie klausimai šiandien mus trikdo ar piktina.

„Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?” Turimi omenyje kiti, svetimi žmonės, girdėję arba matę Jėzų kalbant, tačiau nesekę jo. Argi Viešpačiui rūpi sužinoti iš mūsų, ką apie jį galvoja žmonės? Žinoma, kad ne. Šis klausimas skirtas tikintiesiems. Turime atskleisti, kuriam tikslui Jėzus ragina mus patyrinėti, ką apie jį kalba mūsų amžininkai.

Ką šiandien apie Jėzų iš Nazareto sako žmonės? Atsakymų daugybė ir dažnai juos sunku iššifruoti. Štai keletas būdingesnių. Filme Jesus Christ Superstar  Magdalena sako: „Jis žmogus ir tik žmogus”. Tai visiškas Jėzaus sužmoginimas. Žmogus, negalintis susilaikyti nuo žvilgsnio atgal ir vienatvės pojūčio, negalintis apsisaugoti nuo nuovargio; žmogus nemėgstantis kompromisų, tyrų jausmų, žavintis, vienintelis be jokio veidmainystės šešėlio, žmogus, neniekinantis labai žmogiškų jausmų moteriai – Magdalenai; tačiau tam pačiam žmogui pakanka menko dalyko, kad kitas asmuo jo akivaizdoje sušuktų: „Esu perkeistas; esu jau kitas”.

Taigi iš viso to galima būtų pasakyti: „žmogus ir tik žmogus”. Tačiau klausimai nesiliauja dygę: „Kas gi tu iš tikrųjų, Jėzau? Ar Tu iš tikrųjų tasai, kaip kiti teigia? Ar Tu iš tikrųjų numatei tokią savo mirtį? Ar tai buvo klaida, ar dar kas nors?” Taigi perspektyva lieka atvira. Jaunuolių Jėzus išsiveržia iš ribotumų: viena aišku – nors jaunuoliai neturi pakankamai nei priemonių, nei valios iki galo tyrinėti – šiame Jėzaus paveiksle yra kažkas tokio, kas kitų lieka nepastebėta.

Kas yra Jėzus iš Nazareto? Ir šiandien esama tokių, kurie į šį klausimą atsako kaip kadaise – pranašas, kaip kai kurie politikai, atsikratę antikrikščioniškų nuostatų marksistai ar tiesiog žmonės, įsipareigoję kurti geresnį pasaulį. Pranašas išmano istoriją, jis laužo tabu ir nepaiso baimės, leidžia prabilti beglobiams ir išnaudojamiesiems, iš tolo rengdamas jų išsivadavimą ir išsilaisvinimą. Jėzus – politinis kankinys, nes buvo maištininkas. Jis kovojo drauge su uoliaisiais zelotais norėdamas kraštą išlaisvinti nuo romėnų imperializmo ir ekonominės priespaudos. Tokiame Jėzaus paveiksle galima atpažinti revoliucijos ir socialinių pokyčių ideologų kartą.

Kas yra Jėzus iš Nazareto? Trečiąjį atsakymą duoda mokytieji – filosofai ir teologai. Vienas atsakymas galėtų būti toks: „Tai laisvas žmogus, kuris  užkrečia žmones savo laisve”. Tačiau šis Jėzus yra „ateistinis”. Atsiradęs iš Dievo mirties. Iš kito atsakymo aiškėja, kad tai „integralus žmogus”, iš esmės įgyvendinęs visas žmogaus galimybes ir gali būti laikomas žmogiškosios egzistencijos prasme ir modeliu, toks Jėzus „nėra Dievas”, bet „jame yra Dievas”.

Šiandien žmonės apie Jėzų kalba daugmaž šitaip. Jeigu Kristui tikrai būtų svarbu, ką apie jį kalba žmonės, ties tuo reikėtų sustoti. Tačiau jis, tarsi aiškindamas savo klausimo tikrąją mintį, užduoda kitą klausimą: „O jūs kuo mane laikote?” „Jūs” – tai mokiniai, iš arti pažinę Jėzų, girdėję jo žodį. Iš jų Viešpats aiškiai laukia kitokio atsakymo negu iš pašalinių žmonių.

Jėzui ir šiandien nepakanka to, kad mes žinome, kas apie jį kalbama mūsų kultūroje; Jėzus nori, kad atsakytume mes, kurie tikime jį ir kurie į jį sudėjome savo viltį. Šio atsakymo nereikia išradinėti. Jį pateikė Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus”. Čia kaip riešuto branduolyje glūdi visa kristologija. Šį atsakymą peržiūrėjo ir gilino visos krikščionių kartos, jį skelbė Bažnyčios susirinkimai ir magisteriumas, mes taip pat jį kartojame išpažindami savo tikėjimą: „Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo…” Bažnyčia savo maldoje ir mokyme nuolat kartoja šį tikėjimą: Jėzus nėra tik žmogus, tik pranašas; jis daugiau negu pranašas, jis  – Dievas su mumis.

Taigi toks yra tikėjimo atsakymas į klausimą, kas yra Jėzus? Ką gi reiškia anksčiau girdėti žmonių atsakymai? Jie atstovauja ne tikėjimui, bet ieškojimui. Jie kyla ne iš aukštybių, iš Tėvo, „kuris yra danguje”, bet iš apačios, iš kūno ir kraujo. Du Jėzaus atsakymai skiriasi taip, kaip keliavę į Betliejų ir iš jo grįžę išminčiai: jie ėjo sužinoti apie vaikelį, o grįžo suradę ir atpažinę Dievą, kurį pagarbino.

Čia glūdi didžiausias mūsų pavojus: klausimas apie Jėzų yra senas kaip ir Bažnyčia. Mes šio atsakymo nebepritaikome naujai ir kartojame jį, būdami tikri, kad problema galutinai išspręsta ir bet kokiems klausimams padėtas taškas. Tačiau to iš tikrųjų nepakanka. Tikėjimo atsakymas miršta, jei jis nuolat neatnaujinamas, neperžiūrimas, tarsi neperskiepijamas į kiekvieną kartą ir kultūrą, pasirodančią pasaulio scenoje. Negana to, šis atsakymas, būdamas gyvas, tampa nereikšmingas man, jeigu jo nepasisavinu, o tik mechaniškai kartoju kaip išmoktą eilėraštį. Turime leistis ieškoti. Negalime slėptis už „tarpinių žmonių” tikėjimo. Netgi jeigu tai būtų popiežiaus asmuo. Jėzus šiandien klausia manęs kaip tikinčio asmens, kreipdamasis į mano laisvę ir tikėjimą. O kuo tu mane laikai? Nepakanka pakartoti, ką sako žmonės arba Bažnyčia.

Čia turime liautis svarstyti ir pradėti liudyti. Turime bendrai dalytis Jėzaus patirtimi, panašiai kaip darė mokiniai rytojaus dieną po prisikėlimo, pasakodami vienas kitam:

jis pasirodė ir man! Pažinau jį laužant duoną! Jam kalbant mums degė krūtinėje širdis! Šitaip gimsta Bažnyčios tikėjimas, šitaip jis nuolat atgimsta ir atsinaujina – kai visų tikinčiųjų  tikėjimas sudedamas į bendrą sensus fidelium, tarsi nuolatos naujas pastatas, besiremiantis ant apaštalų pamato, gaivinamas ir sutvirtinamas Šventosios Dvasios.

Dabar galima vėl pasvarstyti apie „žmonių” atsakymą. Jau sakėme, kad šis atsakymas reiškia ieškojimą, o ne tikėjimą, kelią, o ne tikslą. Ar galime tuo pasitenkinti? Ar mums, kurie jau esame radę „Kūdikį su motina”, nebenaudinga „klausinėti apie Kūdikį”? Žinoma, ne. Tačiau tam tikra prasme šie klausimai būtinai reikalingi Bažnyčios tikėjimui, panašiai kaip dirvai būtinas plūgas, apverčiantis velėną, atveriantis ją orui bei lietui ir kartu naujam derliui.

Ieškojimas atnaujina tikėjimą ir visų pirma jį įgyvendina. Jėzus Kristus tolydžio taptų bereikšme ir miglota figūra, jei žmonės liautųsi kėlę klausimus ir vis iš naujo neapmąstytų jo asmens naujų problemų bei istorijos iškeliamų reikalavimų šviesoje. Šį darbą – netgi specialiai to nesiekdami – atlieka netikintieji „žmonės” taip pat ir už mus. Jie vis klausinėja apie Jėzų, spirdami ieškoti vis naujų atsakymų. Kiek daug dalykų leido naujai atskleisti Jėzaus sužmoginimas, įtaigotas jaunimo nuostatų, ar Jėzaus „suistorinimas”, nulemtas jo, kaip „nukryžiuoto politiko”, sekėjų! Žinoma, tarp tų atsakymų yra daug ne iki galo pagrįstų nuomonių, dažnai sąlygotų mados ar momento lūkesčių. Esama ir „erezijų”, ir šia prasme Bažnyčia teisingai elgiasi apsisaugodama nuo jų. Tačiau ar be tų dažnai provokuojančių ir išankstinėmis nuostatomis paženklintų balsų būtume atskleidę Evangelijos svarbą krikščionių politinei ir socialinei veiklai? Ar būtume iki galo suvokę, kad „Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių” buvo tikras žmogus, „žmogus Jėzus Kristus” (Tim 2, 5).

Tie žmonės sustoja ties ženklu, tarsi susitelkdami į grūdų malimą ir ostijos paruošimą Eucharistijai. Tačiau šitaip jie leidžia mums vis geriau suvokti sakramento esmę, paslėptąjį Jėzaus buvimą, jo dievystę. Šie žmonės artinasi prie Jėzaus „ iš tolo”, paliesdami tik jo apsiausto kraštą, panašiai kaip serganti kraujoplūdžiu moteris (Mk 5, 25).

Tačiau kas galėtų tvirtinti, kad Jėzus, jausdamas, kad kažkas paliečia jo žmogiškumo kraštą, neatsigręš į juos ir neleis iki galo savęs pažinti?

Evangelijos ištrauka baigiasi žodžiais: „Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas”. Ši Evangelijos vieta nebegalioja. Anuomet buvo svarbu, kad mokiniai tylėtų apie „Mesijo paslaptį”, nes žmonės dar nebuvo pasirengę jos priimti. Tačiau šiandien taip nėra. Šiandien, priešingai, Jėzus įsako visiems savo mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas. Skelbti pirmiausia „žmonėms”, nesiliaujantiems klausinėti, kas yra Jėzus iš Nazareto.
 

Parengta pagal Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9913-14/913-14pam5.html