Visi keturi evangelistai pasakoja apie didingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Matas prideda prie įvykio aprašymo keletą svarbių detalių. Jis vienintelis pastebi, kad asilė buvo pririšta drauge su asilaičiu. Asilaičiu bus jojama pirmą kartą, šalia esanti asilė suteikia daugiau saugumo atlikti visiškai naują užduotį naujomis aplinkybėmis. Taip pat vienintelis Matas aprašo sceną, kaip vaikai šaukė šventykloje (21, 15).

Šioje scenoje Matas, kaip jam būdinga, pasitelkia Senojo Testamento išmintį. Jis cituoja ištrauką iš pranašo Zacharijo knygos: Didžiai džiūgauk Ziono dukra, garsiai krykštauk dukra, Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio (Zch 9, 9). Mato evangelijoje aukštiesiems kunigams, norintiems užtildyti šaukiančius šventykloje vaikus, Jėzus cituoja 8, 3 psalmę: Argi niekada nesate skaitę: Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę. Drauge su kitais sinoptikais Matas mini 118, 25 psalmę: Osana (hebraiškai – suteik išganymą). Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu.

Šios scenos visuma primena karaliaus įvesdinimo į sostą iškilmę ir nurodo į karaliaus Saliamono, Dovydo sūnaus, paskelbimą karaliumi (1Kar 1, 32 – 40). Ten Saliamonas užsodinamas ant karaliaus mulo. Visa liaudis drauge su juo eina prie Gihono šaltinio į karaliaus rūmus šaukdami „Tegyvuoja karalius Saliamonas!” Tada visi žmonės žygiavo paskui jį pūsdami dūdas ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.

Tai, kas anuomet ženklino paskelbimą karaliumi, lydėjo ir Jėzų: sujudo visas miestas, minios kalbėjo. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą (Lk 19, 37).

Priešininkams šis Mesijo ir karaliaus įžengimas galėjo atrodyti juokingai, nes jis atjojo ant asilaičio, švelnumo ir bejėgiškumo įvaizdžio, lydimas kvailos liaudies, prakeiktų padugnių, neišmanančių Įstatymo (plg. Jn 7, 49). Kita vertus, vyresnybei kėlė nerimą toks atviras entuziazmas. Kaip dabar reiks susitvarkyti su tuo Jėzumi? Juk tarp žmonių buvo nemažai jo pagydytų ir netgi prikeltas iš numirusiųjų Lozorius, be to, Jėzus ir toliau gydė žmones (Mt 21, 14). Lozoriaus prikėlimo liudininkai taip pat netylėjo ir neslėpė savo nuomonės (Jn 12, 17). Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį! (Jn 12, 19) Juk Jėzus dar niekuomet nebuvo pasirodęs kaip karalius. Ar jis tikrai norėjo šitokio liaudies susibūrimo? Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: Mokytojau, sudrausk savo  mokinius!, o Jėzus jiems atsako: Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks! (Lk 19, 39)

Iškilmėje dalyvauja ne tik gyvūnija, bet ir augalija. Naujajam karaliui po kojų žmonės klojo medžių šakas.

Pats Jėzus elgėsi kaip karalius. Nors iš išorės jis atrodė labai kukliai, tačiau iš jo sklido visiškas nepriklausomumas ir aiški savimonė. Jis norėjo visos šios scenos, jis ją suorganizavo. Jo karalystei nebuvo reikalinga liaudies demonstracija; nebijojo jis nė priešininkų. Po kelių dienų Jėzus stos ciesoriaus akivaizdon. Supančiotas ir surištas jis vis dėlto aiškiai ištars: „Taip, aš esu karalius” (Jn 18, 37). Jėzus suvokia savo pašaukimą. Jis yra pranašas,  ir Dievas yra ne tik su juo, bet ir jame.

Parengta pagal kun. dr. Karl Schuler

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9905/905pam2.html