Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Dievas tapo žmogumi. Bet tai nereiškia, kad jis ėmė ir pasidarė „žmogus”. Niekas neegzistuoja kaip kažkoks abstraktas. Yra tik šis konkretus žmogus, su tik jam būdingais individualiais bruožais. Jis konkrečiai čia gyvena, yra konkretus savo laiko žmogus, įaugęs į savo tautos konkrečią kultūrą. Tą patį galima pasakyti ir apie Jėzų, žmogumi tapusį Dievą. Visuomeninės struktūros, kurios anuo metu lėmė vyro ir moters gyvenimą kartu, be abejonės, buvo patriarchalinės. Reikės daugelio metų, kol, veikiamos krikščionybės jos ims keistis. Ir šios dienos Evangelijos skaitinyje neginčijamai vyrauja patriarchalinis Jėzus, kurio niekas – net pats Jėzus – nekvestionuoja. Todėl visiškai blaivia galva galime priimti, kad moteris yra vyro nuosavybė, traktuojama kaip prekė. Veda tiktai vyras, o moteris perduodama jam, o jam mirus – dar kitam ir t. t. Santuoka yra vien vaikų gimdymo institucija. Nė žodžio apie laisvą dviejų asmenų meilės bendruomenę, kokia iš tikrųjų turėtų būti šeima.
Kaip užkulisinis viso pasakojimo fonas tūno mintis, kad vyras pratęsia savo gyvenimą vaikuose. Taip sakant, per vaikus jis įsiamžina. Vaikai gimsta iš gyvybinės tėvo sėklos, todėl jie yra tarytum jo dalis. Juose jis gyvena ir toliau. Bet jei yra gyvenimas po mirties, jei yra prisikėlimas, tai kaip jo šviesoje atrodys santuokos, kaip institucijos, būtinumas? Ir štai natūralus atsakymas: „kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Negalės jie ir mirti” (35 ir t.).

Klausimas, kurį sadukiejai iškelia Jėzui, neužgriebia taip giliai šio užkulisinio fono. Jų klausimas skamba paprastai: ar yra prisikėlimas tolesnio gyvenimo po mirties prasme? Tačiau šiame klausime slypi dar keli kiti klausimai: jei yra prisikėlimas, tai kada jis įvyksta? Kas gali tikėtis būti prikeltas? Kas yra prisikėlimo veikiančioji priežastis? Galop koks bus tas gyvenimas po mirties?

Į pirmąjį klausimą Jėzus atsako tiesiai ir aiškiai: taip, egzistuoja mirusiųjų prisikėlimas. Aiškūs ir Jėzaus žodžiai, kuriuos jis adresuoja sadukiejams: jei jūs tai neigiate, klystate (plg. Mk 24, 27 ir Mt 22, 29). O kadangi tarp klausiančiųjų buvo ir Rašto žinovų, Jėzus pateikia įrodymą, pagrįstą Šventuoju Raštu: Dievas kalba Mozei: „Aš esu Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Aš buvau jų Dievas ne tik tuo metu, kai jie buvo gyvi, bet ir dabar esu jų Dievas”. Jeigu taip, tai mūsų protėviai yra gyvi.

Reikia atsakyti ir į antrąjį klausimą, kada įvyksta prikėlimas? Anie teisieji jau prikelti. Jėzus nekalba apie kokį nors laukimą požemyje iki pskutiniojo teismo dienos. Panašiai ir vargšo Lozoriaus istorijoje Abraomas vaizduojamas kaip gyva asmenybė (plg. Lk 22–30).

Toliau kitas klausimas: Kas dalyvaus prikėlime? Atsakymas trumpas, bet aiškus: „kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje”. Pagal kitus vertimus: „kuriuos Dievas laikys vertais”. Be abejonės, tai visi tie, kuriems tinka biblinis „teisiojo” vardas. Daugiau, bent šioje teksto atkarpoje, nepasakyta. Atkreipkime dėmesį, kad tekste alternatyvos nėra nė šešėlio: kalbama tik apie amžinąjį gyvenimą su Dievu danguje. Alternatyva pateikiama visiškai kitokio lygmens: prikeltas arba neprikeltas, t. y. amžinai miręs arba gyvenąs ir toliau.

Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso kito klausimo atsakymas: kas prikelia? – Dievas, kuris teisųjį randa šito vertą. Mk 12, 24 ir Mt 22, 29 atsakoma dar aiškiau: „Dievo galybė”. Prikėlimas – vienkartinis Dievo veiksmas, tiesiog Jo kvietimas gyventi. Jokiu būdu tai ne „sielos nemirtingumas”, kuris kiekvienam žmogui suteiktų teisę amžinai gyventi.

Ir štai lieka dar vienas klausimas: koks bus prikeltųjų gyvenimas? Mes neturime nė vieno teksto, kuriame būtų gražiai aprašytas laimingųjų gyvenimas danguje. Sadukiejams atsakoma tik negatyviai. Be abejonės, tai nebus šio gyvenimo tąsa kaip vaizduojasi fariziejai: jie mano, kad mus lydės tie patys reikalai ir potroškiai, kylantys iš žmogaus kūniškumo, t. y. noras valgyti, gerti ir lytiškai santykiauti. Daug tikslesnis apibūdinimas, kad prisikėlusieji „bus tolygūs angelams”; žinoma, jie netaps angelais, kaip buvo taip ir liks tie patys konkretūs žmonės.

O vis dėlto pasakyta kai kas ir pozityvaus apie anapusinį gyvenimą: „jie bus tapę Dievo sūnumis ir dukterimis”. Betgi jie tokie ir buvo! Vis dėlto pažado esmė kita: dabar jie labai sodriai išgyvens tą buvimą Dievo vaikais. Kas anksčiau buvo vien tikėjimo ir malonės pažadas, dabar bus išgyventa tikrovė. Pats Dievas bus išrinktųjų gyvenimo turinys. Dievas dabar yra jiems „viskas visame kame” (1 Kor 15, 28).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9819/819hom2.html