Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Pasiklausius šios dienos perikopės, nekyla kitų minčių kaip tik apie dėkingumą. „Kur dar devyni?” Jėzus peikia tų devynių iš dešimties pasveikusių nedėkingumą ir pagiria vienintelį samarietį, žydų laikomą eretiku, kuris grįžo padėkoti. Be abejonės, gydydamas ligonius, Jėzus nepaisė konfesinių skirtumų. Ir mūsų diakonija neturėtų to daryti. Dėkingumas yra pirmoji, visų bendrai pripažįstama dorybė, kuria beveik remiasi visa visuomeninė tvarka. Bet tikinčio žmogaus dėkingumas yra šiek tiek kitoks: jis yra dvipakopis. Pirmasis adresatas, kuriam padėkojama, yra konkretus, kartu su mumis šioje žemėje gyvenantis geradarys, mūsų istorijoje – Jėzus, savo žodžiu išgydęs dešimtį raupsuotųjų. Todėl ir grįžo dėkingasis samarietis, „dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų” (16). Bet kaip tikintis žmogus jis privalėjo žinoti, ir tikriausiai žinojo, kad pirmoji kiekvieno gėrio priežastis yra Dievas. Užtat jis grįžo ne tylomis, o „balsu šlovindamas Dievą”. Taip elgėsi ir Žmogaus Sūnus Jėzus: Jis irgi garbino ir dėkojo Dievui. Išsamiau tai aprašyta Lozoriaus prikėlimo scenoje: „Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: ‚Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei’” (Jn 11, 41). Ir mūsų girdėta istorija žadina dėkingumo jausmą Dievui, o podraug – ir nuostabą, kad „niekas nenorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis” (18).

Beje, reikėtų kalbėti ne vien apie dėkingumą. Bet kuris Jėzaus mokinio veikimas ar neveikimas turėtų turėti tokią potekstę: „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje” (Mt 5, 16). Dievo šlovinimas ir dėkingumas Jam yra dvi vieno medalio pusės. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kas vyksta evangelisto piešiamo vaizdo centre, arba viduriniame plane. Tai – vienintelis Jėzaus stebuklas, padarytas ligoniui ne čia pat, o vėliau, kai jis tikėdamas kur nors eina. Garsiai sušukę „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!”, tie dešimt raupsuotųjų parodė, kad jie juo tiki. Jie paklausė Jėzaus ir tuomet, kai jis liepė eiti ir pasirodyti kunigams. Aklai tikėdami, jie ir vyksta jų ieškoti. Beeidami pakeliui pasveiksta.

Tas buvimas pakeliui yra būdingas visai perikopei. Pats Jėzus yra pakeliui į Jeruzalę. Pakeliui beeinantį jį pasitinka dešimt raupsuotų vyrų. Reikia suprasti, kad tuo metu jie jau ėjo iš Jeruzalės. Dabar turi vėl keliauti į ją. Vienas pasveikęs grįžta padėkoti, bet ir vėl pasiunčiamas: „Kelkis ir eik!” Ir Jėzus, ir tie, kurie jį lydi, yra pakeliui. Tiksliau: tikėjimas nušvinta kelionėje. Kas tikėdamas eina Jėzaus gyvenimo keliu, tas pagydomas ir pats gydo aplink save egzistuojantį pasaulį.

O ar nereikėtų tarti keletą žodžių ir apie kuriamo vaizdo kontekstą? Ar negalėjo būti taip, kad rašančiam savo Evangeliją Lukui jau turėjo įtakos besikuriančių krikščioniškųjų bendruomenių gyvenimas? Pasveikimas nuo raupsų yra apsivalymas. Tai – aliuzija į krikštą. Naujajame Testamente krikštas dažnai yra vadinamas apsivalymu. Jau buvo daug – dešimtys pakrikštytųjų. Būti krikščioniu nereiškia vien pasikrikštyti. Reikia ir gyventi su bendruomene, kuri „garsiu balsu šlovina Dievą”. Juk ir tie dešimt galėjo sakyti panašiai, kaip dabar prasitaria daugybė žmonių: „Dievą aš galiu garbinti visur, nes jis ir yra visur”. O vis dėlto krikščioniškasis Dievo garbinimas verčia susiieškoti Jėzų. Apie jį reikia burtis, drauge su juo tarti padėkos žodžius, drauge su juo švęsti Eucharistiją. (Lukas, aprašydamas Švenčiausiojo Sakramento įsteigimą Paskutinės vakarienės metu, du kartus pamini žodį „eucharistein” (22, 17.19).

Kas atidžiau skaito Naująjį Testamentą, aptinka ir ankstyvojoje krikščionybėje savotiško vangumo pėdsakus, jau buvo juntamas kažkoks drungnumas, nutolimas nuo bendruomenės karšto tikėjimo. Jei to nebûtų buvę, ar būtų reikėję apaštalams savo laiškuose nuolat perspėjinėti, kad tikintieji neprarastų pradinės ugnies, nepasiduotų klaidingiems mokymams. Laiškas žydams, atrodo, visas parašytas jaučiant situacijos nenormalumą. „Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę” (Žyd 10, 25).

Jeigu tai tiesa, tai Luko bendruomenės labai nedaug tėra pažengusios nuo mūsiškių. „Kur dar devyni?”– klausia kai kurie kunigai sekmadienį, kai švenčiama Eucharistija. Argi tie, kurių nėra, nebuvo apvalyti nuo nuodėmės raupsų, ar nebuvo pakrikštyti? „Kelkis ir eik!” – šiais žodžiais užsibaigia šios dienos Evangelijoje papasakota istorija. Seniau girdėdavome: „Eikite, Mišios baigtos”. Eucharistijos šventimas yra klaupimasis ant kelių ir dėkojimas, o podraug – ir siuntimas į pasaulį. Tikėjimas – tai ėjimas pasiimti savo naštos.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9817/817hom2.html