Sekminių išvakarėse mums pateikiami pasirinktinai penki skaitiniai ir viena Evangelijos ištrauka. Išvakarių Evangelijoje (Jn 7, 37–39) yra Dvasios atsiuntimo pažadas.

Vaizdžiausiai Sekminių įvykis aprašomas Apaštalų darbuose (2, 1–11), kur Lukas pasakoja apie ūžesį, ugnies liežuvius ir kalbų dovaną. Ar šis Šventosios Dvasios išliejimo atpasakojimas neprieštarauja šiandieniniam Evangelijos skaitiniui? Ne, Dvasios išliejimą lydi ne vien šios apraiškos. Iš Apaštalų darbų sužinome, kad Dvasia išliejama vis iš naujo (4, 31; 8, 17 ir t.; 10, 44; 19, 6). Ne visuomet tai būna kaip regimas ar girdimas ženklas. Šios dienos Evangelijoje (Jn 20, 19–23) Dvasios išliejimą lydi ypač tylus ir regimai neišsiskiriantis ženklas. Šiuo požiūriu tai primena balandį, pasirodžiusį Jėzaus krikšto Jordane metu.

Šis ženklas tėra tik kvėpimas. „Jis kvėpė į juos ir tarė: ‘Imkite Šventąją Dvasią.’” Kiekvienas ženklas ir kiekvienas vardas, kuriuo Šventajame Rašte apibūdinama Šventoji Dvasia, turi mums padėti artimiau pažinti Dvasios slėpinį.

Ką galėtų reikšti kvėpimo ženklas? Prisiminkime žmogaus sukūrimą iš Pradžios knygos (2, 7). Dievas įkvepia gyvybę iki tol buvusiam negyvam pirmojo žmogaus kūnui. Kvėpavimas išoriškai rodo, jog žmogus gyvena. Paskutinis atodūsis, dvasios iškvėpimas, reiškia mirtį. Žinoma, šie mūsų svarstymai neturi nieko bendra su klinikiniais gyvybės ir mirties požymiais. Kai Jėzus kvėpdamas suteikia mokiniams Dvasią, visiškai aišku, jog ši Dvasia yra naujasis gyvenimas. Jėzus jau gyvena šį naująjį gyvenimą ir dabar suteikia jį mokiniams. Naujasis gyvenimas – tai Dievo vaikų gyvenimas, Dvasios buveinė, gyvenimas su Dievu ir jo malonėmis.

Dar vienas svarbus dalykas yra tai, kad kvėpimas kyla iš vidaus. Ne tik iš burnos kaip ištariamas žodis, bet iš pačios esybės gelmės. Jėzus žadėjo: „‘Iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės.’ Jis kalbėjo apie Dvasią” (Jn 7, 38–39). Šią Dvasią įtikėjusieji turi gauti, kai Jėzus bus pašlovintas Prisikėlimu – tai yra dabar. Svarbūs yra ir ankstesni Jėzaus žodžiai: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu (Jn 20, 21). Šiai pasiuntinybei reikalinga Šventoji Dvasia. Mokiniai ne savo galiomis, bet Dvasios jėga tęs Jėzaus pasiuntinybę, įgyvendindami pasaulyje Dievo karalystę, o Dvasia juos „ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 12).

Jėzus, kvėpęs mokiniams Dvasią, čia pat sako: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos…” Aiškinama, jog šia Evangelijos vieta įsteigiama individuali išpažintis, reikalaujanti visiško kalčių išpažinimo ir pagrindžiama išrišimo galia. Tačiau nuodėmių atleidimas nėra susijęs vien tik su išpažintimi. Visi sakramentai suteikia nuodėmių atleidimą, tiek Krikštas ir Sutvirtinimas (Apd 2, 38), Eucharistija, kai minimas Jėzaus Kraujas išliejamas nuodėmėms atleisti (Mt 26, 28), taip pat Ligonių patepimas (Jok 5, 15). Taigi į nuodėmių atleidimą nereikia žvelgti atsietai, jis yra naujo gyvenimo dovanos atitikmuo. Taip pat ir nuodėmių išrišimo galia, nors ji suteikiama kunigystės šventimais, tačiau priklauso taip pat ir visiems Jėzaus mokiniams kaip visumai, t. y. Bažnyčiai. Bažnyčia perteikia išganymą, teikdama konkrečius sakramentus.

Dvasios suteikiama ramybės ir džiaugsmo aplinkoje. „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį”, ir šis jų džiaugsmas tapo dar didesnis per Šventąją Dvasią. Pirmieji Dvasios vaisiai yra „meilė, džiaugsmas, taika” (Gal 5, 22).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9809/809hom2.html