Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Šį sekmadienį, – o ir ateinančius, – mes išgirsime žodžius apie Jėzų, kuris ima skelbti savo mintis gimtajame krašte, Nazarete. Apie tai pasakoja ir Matas su Morkumi, bet Luko pasakojimas yra išsamesnis. Visų pirma jis pradeda nuo viešojo  Jėzaus gyvenimo pačios pradžios. Beje, jis taip pat žino, jog Jėzus jau yra sakęs pamokslus  daugelyje Galilėjos sinagogų ir kad “visame krašte pasklido apie jį garsas” (4, 14), kad Kafarnaume jis padaręs nuostabių  darbų (4, 23), tačiau šis skelbimas gimtajame Nazarete yra ypatingas tuo, kad tai – nelyginant programinė visos Jo veiklos apžvalga.

Šio sekmadienio Žodžio liturgijos sudarinėtojai, prieš pradėdami apžvalgą, dar kartą grįžta prie Evangelijos autoriaus programinio pasiskirstymo, t.y. prie pačių pirmųjų jo knygos eilučių. Taigi šiai dienai skirta Evangelija pasidalija į dvi dalis.

Iš pirmosios dalies mes sužinome, kaip atsiranda knyga, kuri vėliau taps Šventuoju Raštu, o iš antrosios matome, kaip žmonės elgiasi su knyga, jau tapusia Šv. Raštu, kad ji būtų naudinga ją skaitančių žmonių išganymui. Tarp rašančiojo triūso ir to triūso rezultato, kurį drįstame pavadinti Šventuoju Raštu,  būna ilgesnis ir trumpesnis laiko tarpas, vyksta vienoks ar kitoks procesas. Iš pirmo žvilgsnio taip paprasta, jog atrodo, kad kitaip ir negali būti. Antai su Senojo Testamento Raštais susipažinęs žmogus ryžtasi parašyti knygą apie Jėzaus gyvenimą. Pirmiausia jis pasakoja, kaip rūpestingai jam teko ištirti  visa, ką “perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai”(1,2). Žodžiu, evan gelistas kalba apie savo  pranešimo šaltinius, ir ne vien apie juos, bet ir apie tikslą, kuriam turi tarnauti jo veikalas: “kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas” (1,4). Konkrečiai Lukui rūpi “garbingasis Teofilius” ir jo tikėjimas. Tikėjimas savo ruožtu turi remtis istoriškai įrodomais faktais, nes tik tuomet jis bus protingas. Tenka pridurti, jog  pats knygos autorius yra savo laiko auklėtinis, o tai reiškia, kad jo pažiūras  daugeliu atžvilgių lemia istoriškumo jutimas, įvykių seka, liudininkų patikimumas, nors ne viskas turi būti surašyta būtinai  iš eilės, dienų ar valandų tikslumu. Turimą medžiagą galima tvarkyti ne vien chronologiškai, bet ir pagal jos svarbą ir reikšmingumą.

Reikia atkreipti dėmesį dar į vieną  aplinkybę: buvusių įvykių perdavėjus Lukas vadina “žodžio tarnais”. Tai, ką jie skelbia, yra iš anksto žodiškai suvokta Dievo tikrovė. Per tą skelbimą, per tuos žodžius pas žmones  ateina Dievas. Be abejonės, begalinio Dievo negalima įsprausti į kokių nors raidžių rėmus, bet negalima paneigti, jog skelbimo žodyje glūdi Dievas. Dievas yra tapęs žodžiu, o užrašytas žodis jau gali būti perduotas kitiems. Tuomet jis tampa Raštu, Šventuoju Raštu.

Apie tokį “Raštu”  tapusį Dievo žodį kal bama antrojoje Mūsų Evangelijos skaitinio dalyje. Tik pamąstykime, kaip pagarbiai sinagogoje elgiamasi su Šventuoju Raštu! Apie tai kalba visos pasakojimo aplinkybės. Pirmiausia į sinagogą atėjęs Jėzus jau randa minią susirinkusių žmonių. Jam atneša ir paduoda į ritinį suvyniotą pranašo Izaijo knygą. Visa tai daroma su atitinkamomis apeigomis. Jėzus pagarbiai ją išvynioja iki reikiamos  vietos ir perskaito Evangelijoje užrašytą tekstą. Po to pats Jėzus suvynioja ritinį atgal ir paduoda jį patarnautojui, kuris, reikia manyti, nuneša   jį į specialiai tam reikalui skirtą spintą. Kaip matome, yra tvirtos, nusistovėjusios Dievo žodžio tarnystės formos.

Taigi – jokių klausimų. Parašytas pranašo Izaijo žodis priimamas be jokių išlygų, ir tikima, kad per jį žmonėms kalba Dievas. O tos knygos kilmė tikriausiai buvo tokia pati kaip ir aprašytosios Evangelijos pagal Luką kilmė. Dievobaimingas žmogus norėjo paguosti tremtyje atsidūrusią tautą. Jis vaizduoja Dievo siųstąjį Gelbėtoją. Jis leidžia sau pasvajoti, kaip elgsis Dievo Siųstasis: jis skelbs belaisviams išvadavimą, tremtiniams atneš jų laukiamą laisvę, vaduos prislėgtuosius ir skelbs Viešpaties malonės metą. Nors pačiame tekste apie tai nekalbama, tačiau, Šventajai Dvasiai veikiant,  žydų  tautoje nuolatos stiprėjo įsitikinimas, kad Izaijo lūpomis kalbėjo Dievas. To žmogaus žodis tapo Dievo žodžiu, o užrašytas jis tapo “Raštu”, Šventuoju Raštu.

Tačiau užrašytas žodis, pats vienas, dar neneša išganymo. Jis turi būti aiškinamas. Dabar tai ir vyksta Nazarete. Kaip ir dabar, kai Jėzus kalba: “Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai” (4, 21). Aš esu tas gyvasis Dievo žodis, džiaugsmo ir išgelbėjimo, taip pat ir atmetimo priežastis.

Ir šiandien, kai asmeniškai ar drauge su kitais žmonėmis skaitome  ar girdime Šventąjį Raštą, galbūt  tai nevyksta taip ryškiai kaip tąsyk Nazarete, bet pati eiga ta pati. Aš pats sau ar “žodžio tarnas” turi pasakyti, jog čia kalbama apie Jėzų. Ta pati Šventoji Dvasia, budėjusi šalia pranašo, kai jis rašė tuos žodžius, budi ir  mums klausant. Jos privalome pasiklausti, kąč tie žodžiai reiškia. Nes tik taip išsipildo Šv. Rašto žodis. Tas išsipildymas niekuomet nėragalutinis. Kasdien jis tęsiasi iš naujo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9724/724hom3.html