Jėzus iš Galilėjos keliavo su mokiniais į Jeruzalę paskutinėms žemiškojo gyvenimo Velykoms. Kaip mes iš anksto rengiamės kokiems nors darbams, taip ir Jėzus iš anksto rengėsi savo kančiai, paskelbdamas apie tai mokiniams. Apaštalai, matydami Jėzaus dieviškąją galybę, net ir minties negalėjo sau leisti, kad jis duotųsi niekinamas ir kankinamas.

Jėzus, kalbėdamas apie kančią ir mirtį, parodo, kad tai bus neatsitiktinis įvykis, bet sąmoningas aktas, laisvai įtrauktas į žmonijos gelbėjimo planą.

Nuo mažens girdime apie Jėzaus kančią, priimame ją kaip paprastą ir savaime suprantamą dalyką. Bet taip neturėtų būti. Nors  ši kančia įvyko labai seniai, bet dėl savo didingumo turėtų būti mums visada nauja, nes yra susijusi su mūsų gerove ir visiškai skiriasi nuo kitų kančių.

Žmonės kančią dažniausiai patiria iš šalies. Prireikus kai kurie moka  labai didvyriškai laikytis, nes nėra kitos išeities. Bet jei tą patį galėtų laimėti kitaip, kančios jie vengtų.

Jėzui kančios niekas neprimetė. Jis pasirinko ją visiškai laisvai. Net ir kentėdamas galėjo kiekvienu momentu išsilaisvinti. Jis patyrė tikrai didelių pagundų. Bet jis aukojosi už žmones, nors šie žvėriškai jį kankino.

Žmonių kančią gaubia nežinia ir viltis. Žmogus iš anksto nežino visų jo laukiančių kančių. Bet vis dėlto kažkokia viltis lieka, kad gal kaip nors išsigelbės. Daugelis, jei iš anksto galėtų regėti visą skaudžią ateitį, to negalėtų pakelti. Būna, kad žmogus, išgirdęs mirties nuosprendį, net miršta dėl tokio išgyvenimo. Dar būtų baisiau iš anksto žinoti ir regėti visas kančias.

Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus rengėsi kančiai be jokių iliuzijų. Jis žinojo ir regėjo viską iš anksto, ramiai apie tai pasakojo apaštalams. Šie, nors aiškiai girdėjo Jėzaus žodžius, tačiau nenorėjo tuo patikėti, kad čia tik palyginimas. Apaštalai buvo priešingi kančiai, nes bijojo ir nekentė mirties. Jie troško gyventi ir valdyti žemėje. Dėl to jiems liko nesuprantama net Kristaus kalba apie prisikėlimą.

Kaip anuomet apaštalai, taip ir dabar žmonės, stovėdami prieš kryžių ir žiūrėdami į Nukryžiuotąjį, nesupranta nei kryžiaus prasmės, nei Nukryžiuotojo kalbos. Dėl to žmogus nekenčia kančios ir jos neišvengęs dažnai kaltina Dievą, kam jis leidžia kentėti.

Jėzus klausė apaštalų, apie ką jie beeidami kalbėjosi ir  ginčijosi. Mūsų šiandien jis irgi klausia, ką mąstome, kuo domimės, ko siekiame. Ne vienas iš mūsų norime būti didesnis bei pranašesnis už kitus. Bet Kristus pateikia tokią pirmumo taisyklę: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas”. Dievo akyse didžiausias tas, kuris kitiems tarnauja. Kristus pats plovė mokiniams kojas prieš savo mirtį.

Kiekvieno žmogaus pašaukimas yra tarnavimas kitiems. Tai gražiai išreiškia ir pačių garbingiausių žmonių titulai. Šventasis Tėvas, Kristaus Vietininkas, save tituluoja: “Servus servorum Dei – Dievo tarnų tarnas”.

Taigi autentiška krikščionybė atsiskleidžia tik tarnavime. Tai patvirtina ir Šventasis Raštas. “Jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui. Jam garbė ir galybė per amžių amžius! Amen” (1 Pt 4,11).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9717/717hom3.html