Kartą išminčius paklausė savo mokinių: “Koks turtas didžiausias pasaulyje?” Vienas sakė, jog nėra nieko geresnio už mokėjimą nuspėti ateitį. Geras draugas, kuriam galėtum patikėti savo paslaptis,- tarė antrasis. Trečiasis paminėjo gerą kaimyną, su kuriuo galėtų dalytis nelaimėje skausmu, o sėkmėje – džiaugsmu. “Mylinti, tauri širdis yra pats didžiausias turtas pasaulyje”, – tarė dar vienas mokinys. “Teisybė, – pagyrė mokytojas, – nes tas, kas turi mylinčią širdį, bus visada patenkintas savo likimu, bus geras draugas ir geras kaimynas”.

Kiekvienas paklauskime savęs, o kas man šiandiena brangiausia? Kaip suprantu, kas yra didžiausias turtas? Ar atsakytume kaip tas išminčius? Kodėl esame taip susvetimėję?
Užuojauta, gailestis, supratimas, atjauta… – tai beprasmiški žodžiai, skambantys banaliai.

Šiandien moksleiviai per tikybos pamoką kunigui pasiguosdami maištauja: “Man nereikia žmonių, jau keleri metai, kai nereikia. Supratau, kad žmogus žmogui – vilkas ir todėl, nematau gyvenimo prasmės. Matau, kaip suaugę veidmainiauja, vagia, meluoja. Ar įmanoma sustabdyti šį degradavimą? Apie kokias gyvenimo vertybes kalbame?” Ką atsakyti šiems  jauniems žmonėms? Jie laukia iš mūsų atsakymo.
Prisimenu skaitytą pavyzdį… Mažas berniukas palinkęs prie sunkiai sergančios motinos, vienintelės maitintojos mąstė, ką daryti, kaip gyventi toliau: baigėsi pinigai, duonos ir vaistų nėra. Nusprendžia nueiti į bažnyčią ir išsakyti savo sielvartą Aukščiausiajam. Čia išgirsta kunigo sakomą pamokslą apie meilę, kaip reikia dalytis duonos kąsniu ir tą pačią akimirką pajunta viltį, jog čia jis bus išgirstas ir suprastas. Deja, viltis žlunga. Nespėjęs išsakyti savo skundo, buvo išprašytas iš klebonijos. Temo… akį patraukė margaspalvė reklama, kviečianti į dainininkės Malibran koncertą. Vaikas net nepajuto, kaip atsidūrė prie prabangaus viešbučio. “Kas nori mane matyti? – paklausė ponia Malibran durininko. – Esu pavargusi ir nieko nenoriu priimti”. Šis teisinosi, kad tai mažas, gražus vaikas ir sakė, jog jis neužims daug laiko. Vaikas buvo įleistas vidun. Išpasakojęs savo bėdas ir skausmą, jis pasiūlė dainininkei padainuoti savo kūrybos dainelę, kurią ji gal nupirktų. Moteris davė vaikui ne tik pinigų ir vaisių, parnešti sergančiai motinai, bet ir bilietą į koncertą. Vaikas labai nustebo, kai koncerto metu, iš ponios Malibran lūpų pasigirdo liūdna daina, kalbanti apie meilę motinai ir apie sunkų, skausmingą žmogaus gyvenimą. Tai buvo jo daina. Iš nuostabos jis nepastebėjo, kad žmonių skruostais ritasi ašaros.

Šis pasakojimas dar kartą patvirtina, kad žodžiai be darbų , tuščiai plaikstomi vėjo.

Pasirodo, kad gyvoji duona nužengia iš dangaus – Dievas, Meilė, Išmintis – yra tik pilkas neišvaizdus paukštelis, kurio nei matome, nei girdime, kuris susilieja su pilka kasdienybe. Dažnai atrodo, kad tik įtakingi žmonės, tik pinigai, tik išmintingos kalbos ir reikšmingi žodžiai daro perversmus, bet tik ne tas neišvaizdus paukštelis, kurio vardas – Meilė. Bet jis vis atskrenda ir gieda nuoširdžiame rankos paspaudime, liūdname pagalbos besišaukiančiame artimo žvilgsnyje, pakelto nuo grindinio girtuoklio vapėjime, pakelėje elgetos išiestame delne, nes jo vardas – Meilė.

“Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius”, – sako Viešpats.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9713-14/713-14hom2.html