Autorius: KUN. A. KAZLAUSKAS  

Švenčiant Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę svarbu apmąstyti kiekvieno krikščionio pašaukimą ir pasiuntinybę.

Šių dviejų didžiųjų Bažnyčios apaštalų tarnystės prasmę ir svarbą gražiausiai ir tiksliausiai skelbia Iškilmės dėkojimo giesmė: “Petras mums – tikėjimo vadas, o Paulius – jo tiesų aiškintojas ir gynėjas. Petras išrinktosios tautos vaikams Bažnyčią steigė, Paulius pagonių tautas į ją šaukė ir mokė. Šiuodu pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas”.

Šią dieną girdint Viešpaties klausimą: “Kuo jūs mane laikote?” ir Petro atsakymą:”Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus”, būtina apmąstyti Kristaus – Mesijo, gyvojo Dievo Sūnaus prasmę kiekvieno krikščionio gyvenime. Pirmiausia turėtų būti apsvarstytas tikėjimo klausimas, nes be tikėjimo Jėzus iš Nazareto lieka vien istoriniu asmeniu. Viešpats nepriskiria Petrui tikėjimo išpažinimo nuopelno: “Ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje”. Tikėjimas yra ne tikinčio žmogaus nuopelnas, ne žmogaus gerumo matas, ne žmogaus puikybės priežastis. Tikėjimas yra dovana, malonė, pašaukimas ir pasiuntinybė. Tikėjimas negali apsiriboti išorine tikėjimo išraiška, bet visada privalo persmelkti žmogaus gyvenimo būdą.

Išpažinti, kad Jėzus yra Mesijas, Viešpats, Kyrios, reiškia išpažinti Jėzų viso gyvenimo švenčių ir kasdienybės Viešpačiu. Su Viešpačiu susipažįstama tą dieną, kai Dievas atsigręžia į žmogų. Reikia visuomet prisiminti, kad Viešpats pirmas ištiesia ranką šiam susipažinimui ir šiai kelionei drauge. Būti tikinčiuoju – reiškia būti pažįstamam su Dievu, reiškia gyventi kartu su Dievu. Gyvendamas su Dievu, žmogus gali būti ramus, tvirtas, pasitikintis. Tikėjimas išlieka kaip Uola. Priimti tokį Dievo kvietimą, reiškia priimti gyvenimą. “Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų”. Toks gyvenimas yra paties Dievo išmokytas: “Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau”.

Tai kvietimas vis giliau pažinti savąjį Dievą, skaitant Apaštalų raštus, vis aiškiau suvokiant savojo Dievo žodį, vis labiau  keičiant savo tikėjimą, o per tikėjimą – savo gyvenimą.

Apaštalų Petro ir Pauliaus istorija yra Dievo išmokyto gyvenimo istorija: “Esu pasiryžęs nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų ir tą nukryžiuotą”. Apaštalų Petro ir Pauliaus tikėjimas yra Dievo priėmimas: “Aš gyvenu, tačiau ne aš, gyvena manyje Kristus”. Apaštalų skelbimas yra skelbimas Dievo ištikimybės, Dievo pastovumo, Dievo tvirtumo žmogaus atžvilgiu: “Tu esi Petras – Uola”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9711/711hom2.html