Iki šiol nepakankamai vertiname Šventosios Dvasios reikšmę Bažnyčios gyvenime. Labai uoliai švenčiame mums žmogiškai artimą Kristaus gimimo šventę – Kalėdas. Gyvai išgyvename Kristaus kentėjimus ir mirtį, suprantama, džiaugiamės Prisikėlimu. Kalbame apie Jėzaus priėmimą į savo gyvenimą, bet kažkaip vengiame kalbėti apie Šventąją Dvasią. Tiesa, kartais formaliai paraginame melstis į Šventąją Dvasią, atkalbame liturgijoje numatytas maldas, tačiau trūksta asmeninio santykio su Šventąja Dvasia. Remdamiesi žmogiškąja patirtimi, nesunkiai įsivaizduojame Dievą Tėvą, – paveikslėliuose jis vaizduojamas kaip senelis su barzda. Evangelijose pateiktas Jėzaus paveikslas leidžia mums įsivaizduoti jį kaip žmogų. O kas yra Šventoji Dvasia – lieka kažkokia paslaptis. Kokia tai Dievo jėga?

Nemažai krikščionių linkę Šventąją Dvasią įsivaizduoti kaip gaivalą, kosminę jėgą, energiją. Tačiau Šventoji Dvasia yra asmuo, netgi labai jautrus asmuo. Jėzus sako, kad nuodėmės Tėvui ir Sūnui bus atleistos, o piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai nebus atleistas. Apaštalas Paulius primena: neliūdinkite Šventosios Dvasios.

Mąstydami apie tų trijų dieviškųjų asmenų misijos laiką, galime išskirti tris laikotarpius. Senasis Testamentas labiau skirtas Tėvo veiklai. Šventoji Dvasia veikia ir Senajame Testamente, čia ji vadinama Viešpaties dvasia. Šventosios Dvasios dovanos reiškiasi per pranašus. Naujojo Testamento pagrindas yra Jėzus. Įžengdamas į dangų Jėzus žada, kad ateis Globėjas – Šventoji Dvasia. Todėl galima manyti, kad gyvename Šventosios Dvasios eroje, nes per Sekmines prasidėjo aiški Šventosios Dvasios misija. Aišku, kad Ji atstovauja ir Tėvui, ir Sūnui. Kaip Meilė Ji kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Kai apsisprendžiame priimti Jėzų į savo širdis, Šventoji Dvasia nužengia ir kaip ambasadorius apsigyvena mūsų širdyse, atstovaudama Jėzui.

Bažnyčios istorijoje buvo momentų, kai Šventoji Dvasia tarsi pamirštama, labiau imta pasitikėti žmogiškomis jėgomis, institucijomis. Vieno seminarijos profesoriaus paklausiau, kodėl Šventoji Dvasia nebeveikia taip, kaip apaštalų laikais, nėra tiek gydymų, stebuklų. Jis atsakė, kad dabar to jau nebereikia – Šventosios Dvasios reikėjo, kol Bažnyčia buvo jauna. Dabar turim ligonines,tobulą mediciną, universitetus, mokyklas. Šventoji Dvasia tarsi būtų išleista į atostogas ar į pensiją…

Jėzus pasakė daug pažadų apie Šventąją Dvasią: Ji liudys apie mane; Ji mokys jus; Ji primins visa, ką jums kalbėjau; ves jus į tiesos pilnatvę.  Šventoji Dvasia atėjo parodyti pasaulio klaidą (plg. Jn 16, 7 – 15). Žmonės, einantys išpažinties, kartais nesuvokia, ką yra padarę. Vaikystėje įpratę kartoja tuos pačius dalykus: mamytės neklausiau, poterėlių nesukalbėjau, bažnyčioj nebuvau… Žmogus nepastebi, kad jis nepasitiki Dievu, kad imasi net okultistinių priemonių, bandydamas apdrausti savo gyvenimą. O Jėzus sako: dėl nuodėmės, – kad netiki manimi. Dėl teisybės, – kad aš pas Tėvą einu… Dėl teismo, – kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas (plg. Jn 16, 8-11). Pažadai, susiję su Šventosios Dvasios atsiuntimu, mums labai svarbūs. Apaštalas Paulius liudija, kad Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui (Rom 8, 26), kai mes deramai nežinome, ko melsti ir prašyti.

 Kartais, kai pasiūlai žmogui pasimelsti į Šventąją Dvasią, kad Ji suaktyvintų jo dvasinį gyvenimą, kuris tarsi negaluoja mažakraujyste, žmogus atsako: jei Dievas nori, tegu duoda, aš nieko prieš. Jis neturi poreikio, neturi troškimo. Bet Dievas nori, kad mes trokštume, kad įvertintume šią dovaną. Mes labai vertiname Eucharistiją, Švenčiausiąjį Sakramentą. Juk Šventoji Dvasia taip pat yra begalinė Dievo dovana. Dievas per krikštą įlieja į mūsų širdis savo gyvybę, savo jėgą ir nori, kad ta gyvybė ir jėga mumyse augtų, kad keistų mūsų gyvenimą, Bažnyčią ir pasaulį. Bet mes dažnai liekame abejingi. Abejingumu labiausiai ir liūdinam Šventąją Dvasią. Ji atėjo mums apreikšti kaip Jėzus mus myli. Jeigu mes esame abejingi šitam liudijimui ir nesiklausome Šventosios Dvasios, nesidomime, Šventoji Dvasia paprasčiausiai nutyla. Dar baisiau, kai žmonės susitaiko su tuo tylėjimu ir užmiršta Ją. Kita vertus, piktoji dvasia irgi nesnaudžia. Ji žino, koks pavojingas jai žmogus, patyręs Šventosios Dvasios jėgą ir veikiantis išvien su Šventąja Dvasia, su Dievu. Todėl bet kokiais vyliais piktasis mėgina atgrasinti Bažnyčios žmones nuo Šventosios Dvasios dovanų, jas iškraipydamas, išniekindamas per psichinius ligonius, per apsėdimus. Tada išsigąstama ir pradedama bijoti bet kokių dovanų, pranašystės ir t.t. Bet tos dovanos mums tikrai labai svarbios. Laiške korintiečiams skaitome Pauliaus mokymą, kad tos dovanos yra duodamos ne tik mūsų asmeniniam tobulėjimui, bet ir Bažnyčios ugdymui. Kartais atgrasoma nuo tų dovanų  troškimo, iškreipiant intencijas. Tada pakliūvama į okultizmo, New Age žabangus, siekiama valdyti ir viešpatauti.

Todėl pasitaikė neteisingo Šventosios Dvasios dovanų vertinimo. Ypač tai susiję su kalbų dovana. Charizminio judėjimo pradžioje pasitaikė tokių klaidų. Apaštalas Paulius sako, kad šios dovanos reikalingos ne tik asmeniniam gyvenimui, bet ir Bažnyčios ugdymui. Jeigu matau Bažnyčios žaizdas, problemas, aš negaliu likti abejingas. Aš meldžiuosi už Bažnyčią ir prašau pagalbos, turiu būti pasirengęs pats tarnauti. O kad galėčiau tarnauti, turiu gauti galią iš Dievo. Jėzus nesiuntė apaštalų iš karto į misijas, bet liepė pasilikti ir laukti pažado išsipildymo. Kai gausite Šventąją Dvasia, tai gausite jėgą ir tapsite mano liudytojais. Jėzus turėjo tam tikrą strateginį planą ir pašaukė mus įgyvendinti šį planą. Jeigu mes mylime Bažnyčią, tai turėtume trokšti, kad Šventoji Dvasia Bažnyčioje kuo apsčiau veiktų. Bet Ji veiks Bažnyčioje tiek, kiek atsiversime, tiek Bažnyčia bus atgaivinta ir išgydyta.

Galima manyti, kad žmonės neturi karšto Šventosios Dvasios troškimo todėl, kad nežino Dievo pažadų, pažadų apie Šventąją Dvasią. Tačiau yra dar viena priežastis. Esu sutikęs net kunigų, sakiusių, jog nesijaučia esą verti Šventosios Dvasios, kad tai, anot jų, šventųjų privilegija. Bet iš tikrųjų  Šventoji Dvasia tam ir ateina, kad mes taptume šventi. Būtent Šventoji Dvasia šventina mus per tarnavimą, per sekimą Kristumi, per gyvenimą meile. Mes neturime iš savęs jėgų nei atleisti, nei mylėti. Apaštalo Pauliaus žodžiais, savo jėgomis neįstengtume net išpažinti, kad Jėzus yra Viešpats.

Pagaliau, jei mes apsisprendėm priimti Šventąją Dvasią,- kaip ją prisišaukti, kaip prisivilioti? Bažnyčioje nusistovėjusi nuomonė, kad šventieji pasiekė šventumo per askezę. Man atrodo, pirmiau jie gavo Šventąją Dvasią, o paskui išėjo į askezės kelią, kad įsitvirtintų Viešpatyje ir Dievo meilėje. Panašiai kaip Jėzų vedė į dykumą Šventoji Dvasia, taip ir mes pirmiausia privalome trokšti gauti Dievo pažadą, kuris priimamas tikėjimu.

Jono Evangelijoje Jėzus sako : Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos (Jn 20, 23). Mes visi naudojamės išpažintimi. Užmirštame, kad Šventoji Dvasia suteikia galią atleisti ir manome, kad tai kunigo galia. O jeigu kunigas pats nusidėjėlis? Tas kunigas gali būti pirmutinis kandidatas į pragarą, bet jame taip pat veikia Jėzaus pažadai. Dievas ištikimas savo pažadams. Kunigas per vyskupų rankų uždėjimą turi tą pačią galią, kurią turėjo apaštalai, ir ta galia tebeveikia.

Šventosios Dvasios dovanų veikimą išlaisvina ypač dėkojimas ir šlovinimas. Tai tokia provokacija, prieš kurią Šventoji Dvasia negali atsilaikyti. Ji atėjo mums liudyti, kaip Jėzus mus myli. Kai pradedame garbinti Jėzų, Šventoji Dvasia negali nedžiūgauti, nes Ji yra Tėvo meilė Jėzui. Ji mumyse prabunda ir pradeda šokinėti, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, patyręs Jėzaus artumą, įkvėptas Šventosios Dvasios pradėjo šokinėti Elžbietos įsčiose. Kai mes susitinkame ir garbiname Kristų, Šventoji Dvasia prabunda mumyse. Sekminių šventė kviečia mus garbinti Dievą, džiaugtis Jėzaus meile, Jėzaus pažadu, Jėzaus atsiųstu Globėju, kuris gyvena mumyse per amžius. Šventoji Dvasia, per krikštą atėjusi į mūsų širdis, ten pasilieka, net jei mes didžiausi nusidėjėliai. Niekada nėra per vėlu grįžti, atsiprašyti Šventosios Dvasios, kad buvome ją nuliūdinę.

Sekminės mums primena brangiausią Jėzaus pažadą. Nelikime šitoje šventėje abejingi Jėzaus troškimui atsiųsti mums Šventąją Dvasią. Atverkime savo širdis, priimkime ją, kad Šventoji Dvasia perkeistų mūsų Bažnyčią, perkeistų mūsų gyvenimą. Amen.

Šaltinis:  https://baznycioszinios.lt/old/bz9708/708hom2.html