Evangelijos pasakojimą apie tris karalius būtų galima perkurti į įdomų pasakojimą, į savotišką nuotykių istoriją, kurias mes taip mėgstame. Bet geriau įsižiūrėję, pastebime, kad tai nėra pasakojimas, skirtas vaikams ar laisvalaikiui. Šis pasakojimas galėtų būti vienas iš labiausiai stebinančių Naujajame Testamente.

Kelias.
Išminčiai pamato užtekėjusią žvaigždę ir leidžiasi į kelionę. Bet žvaigždė jų neapsaugo nuo netikėtumų ir išbandymų. Vis dėlto jie savo keliu eina nebijodami nei rizikos, nei tamsos, nei abejonių, nei netikėtų įvykių. Jie visiškai atsiduoda šiam žygiui.

Dažnai galvojame, kad mūsų krikščioniškasis gyvenimas privalo būti saugus, tiesus, tobulas kelias, kad jame negali būti jokių abejonių ar neaiškumų. Pirmiausia galvojame, kad tas kelias visada turėtų būti tobulai apšviestas. Laukiame tikslių atsakymų į visus klausimus ir problemas. Norime, kad krikščionybė mums pateiktų iš anksto parengtus atsakymus. Tačiau ar krikščionybė reiškia vien ramybę ir taiką? Kristus mums atnešė kalaviją, sudaužantį mūsų vienadienę taiką, sutrupinantį ją į tūkstančius gabalėlių, kaip akmuo – krištolinį indą. Tikrąją taiką privalome kurti kasdieniu vargingu darbu, lipdydami gabalėlį prie gabalėlio, idant sudėtume nebedūžtantį taikos indą. Tikrąją taiką ir ramybę reikia išsikovoti, statant ją savomis rankomis ir nebijant nei audrų, nei rizikos. Tik tokios ramybės ir tokios taikos, kuri mums visiškai priklauso, niekas negali iš mūsų išplėšti. Išminčiai, eidami tokiu keliu, atrado Viešpatį ir didį džiaugsmą.

Įstatymo žinovai.
Atvykę į Jeruzalę, išminčiai tarėsi jau pasiekę kelionės tikslą. Juk Jeruzalėje buvo karalius, kunigai ir Įstatymo žinovai, turėję ką nors žinoti apie tą vaikelį. Tačiau greitai išminčiams teko nusivilti, nesulaukus išsamaus atsakymo.

Koks prieštaringumas! Gamta ištikimai vykdė savo paskirtį – būti Atpirkėjo “ženklu”; žvaigždė tai įvykdė kuo tiksliausiai. O žmogus, kūrinijos vainikas, nesutinka būti Kristaus ženklu. Rašto aiškintojai ir kunigai, tiesa, duoda išminčiams atsakymą, tačiau jų atsakymas yra visiškai teorinis, pasisemtas tik iš savųjų mokslų. Tai šaltas atsakymas, neturintis gyvybės ir šilumos; tai – knyginė išmintis. Ar nebūtų daug geriau, jei jie būtų galėję atsakyti: “Mes jau ten buvome. Palydėsime ir jus iki Betliejaus tvartelio. Kaip yra šiandien? Ar mes, tikintieji, esame gyvi Kristaus “ženklai”? Pasaulis laukia atsakymo, kylančio iš gyvos patirties. Grynai teorinio, bekraujo atsakymo neužtenka. Žmonėms, klausiantiems apie Kristų – kur Jį galima rasti, koks Jo mokslas, kokie pažadai ir kokio gyvenimo pavyzdį Jis mums paliko -, reikia mūsų pačių asmeniškai išgyvento ir patirto atsakymo.

Dovanos.
Išminčiai gal net nepagalvojo, kokios menkos jų dovanos, jas palyginus su Vaikelio didybe. Argi auksas, smilkalai ir mira gali atsverti to Vaikelio meilę? Šv.Augustinas sako: “Dievas ne tiek žiūri į tai, ką mes duodame, bet – ką sau pasiliekame”. Kalėdų švenčių laikotarpiu skaitome ir girdime, jog mes ne taip ir ne tiek padarome, kiek iš mūsų laukiama. Mes vis labiau Dievui įsiskoliname…

Gal kartais pastebėsime, klausydami šiandienos Evangelijos, kad mus mieliau traukia kelias, kuriuo teko keliauti išminčiams, ir kelyje jų patirtos staigmenos, nei atrastas užgimęs dieviškasis Kūdikis ir Jo meilė mums. Atrodytų keista. Dievas keturis tūkstančius metų rengė išrinktąją tautą, žadino joje Mesijo laukimą, siuntė pranašus, kad palaikytų tą lūkestį. Atėjo Kristus… Ir pirmieji, Jį iškilmingai pasveikinusieji ir pagerbusieji, nebuvo išrinktosios tautos atstovai, bet svetimieji, stabmeldžiai. Ar negali panašiai atsitikti ir šiandien?  Ar tiems, kurie gerąjį Dievą vadina savo Tėvu, netenka kartais prisipažinti, kad niekada nėra Jo sutikę, niekada nėra buvę Betliejaus tvartelyje, niekada nėra Kristaus išgyvenę ir pajautę. Ką jie galėtų pasakyti tiems, kurie ateis iš toli ir klaus apie Jėzų? Ar anie nebus pirmesni, nei “savieji”?

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9623/623hom4.html