Šiandien, kai vyksta džiugūs šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventiniai renginiai, natūralu, kad vieni linksminasi, o kiti rūpinasi, kad tam džiaugsmui nieko netrūktų. Juk ir normalioje šeimoje maži vaikučiai krykštauja, o tėveliai įdėmiai žvalgosi, kad jiems nieko blogo neatsitiktų. Galima sakyti, kad visas žmonių gyvenimas vyksta tarp šių dviejų būsenų – džiaugsmo ir rūpesčio.

Jėzaus gimimo istorijoje, kurią šiandien pateikia Bažnyčia, matome šias dvi būsenas atstovaujančius asmenis. Džiugūs, apimti pakilios nuotaikos, Betliejaus piemenys: “piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami  Dievą…” Antrajai, rūpesčio būsenai, atstovauja tik viena Marija, kuri “dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. Galima netgi teigti, kad Marijos, kaip Dievo Motinos, pašaukimas kaip tik yra svarstyti ir rūpintis. Tik prisiminkime jos rūpestį dvylikamečio Jėzaus dingimu, vyno stoka Kanos vestuvėse… Tai rodo, kad Marija yra pašaukta dalyvauti žmonijos rūpesčiuose, nors ji išreiškė ir džiaugsmą savo šlovinimo giesmėje, kai lankė savo giminaitę Elžbietą. Marija, anot A. Maceinos, yra “Viešpaties padėjėja jo meilės žygyje išganyti pasaulį” (žr. “Didžioji Padėjėja”, p. 55).

Žvelgdami į piemenis, turėtume išmokti džiaugtis mažais dalykais. Juk piemenys pamatė ne kažin ką didingą, bet gana kasdieninį vaizdą; “rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose”. Tas gebėjimas džiaugtis – tai paprastų, nuoširdžių žmonių savybė. Įsivaizduokime, jei Kristaus gimimas būtų apreikštas ciesoriui Oktavianui, Izraelio didžiūnams, kunigams ar fariziejams – šie greičiausiai būtų neįžvelgę dieviškosios paslapties. Apaštalas Paulius todėl ir ragina pirmųjų amžių krikščionis: “Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais” (Rom 12, 16).

Marija mus nori pamokyti, teisingai įvertinti savo ir kitų veiksmus bei įvairius įvykius. Ne paslaptis, kad šiandien žmogus nemėgsta svarstyti, analizuoti to, kas sunkiau suprantama, užtat noriai domisi tuo, kas jam pateikiama su patrauklia reklama, su gražia etikete. O Marija “dėmėjosi visus šiuos dalykus”. Tas svarstymas, leidžiant tarp pirštų rožančiaus karoliukus, ar pasidėjus Evangelijos knygą ant kelių – būtina šventiškos nuotaikos dalis. Dar daugiau, tai neatsiejama žmonijos gyvenimo dalis, tarsi antroji medalio pusė. Ir jei nė vienas žmogus pasaulyje nesusimąstytų, bet tik linksmintųsi, prie ko tuomet prieitų?..

Šios dvi reakcijos Kristaus gimimo istorijoje – piemenų gebėjimas džiaugtis ir Dievo Motinos pomėgis svarstyti – leis ir mums matyti  Dievo stebuklus žmonių istorijoje ir pilkoje kasdienybėje. Neseniai per rusų krikščionišką radijo laidą “Blagovest” teko girdėti, kaip Stalinas Antrojo pasaulinio karo metu, esant tuometinio Leningrado blokadai, leido procesijoje apnešti stebuklingą  Kazanės Dievo Motinos paveikslą, ir tai, tikinčiųjų rusų nuomone, padėjo pralaužti blokadą…

Stovime ant Naujųjų Metų slenksčio. Mums ypač svarbu išmokti džiaugtis ir svarstyti, t.y. žvelgti į laiką Betliejaus prastuolių ir Dievo Gimdytojos akimis.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9623/623hom3.html