Paklusnumas veda į išmintį.

Anzelmas turėjo netikusį įprotį — klausyti, kas ką slapta kalbasi. Tėvas dažnai jį perspėdavo, bet veltui. Vieną vakarą atvyksta pas tėvą į sodą pažįstamas žmogus iš miesto ir sako norįs su juo apie vieną dalyką nuošaliai pasikalbėti. Tėvas nuėjo su juo į vasarnamį, kuris buvo sode ir užsidarė duris.

Anzelmas tuoj nusekė paskui juos ir pridėjęs ausį prie skylės nuo šakos duryse, ėmė klausytis jų kalbos. Tik iš karto jis jaučia kažin ką keistą ausyje. Atrodytų lyg kas ten rėplioja ir draskosi po vidų; staiga pajunta jis tokį didelį skausmą, kad net suriko ir vos neapalpo.

Tėvas su svečiu išsigandę išbėgo iš vasarnamio pažiūrėti, kas atsitiko. Liepta pakviesti gydytojas. Šis ėmė švirkštuoti Anzelmui ausį. Pagaliau iš ausies išeina kirmėlaitė, kuri buvo skylėje nuo šakos pasislėpusi ir Anzelmui į ausį įrėpliojusi.

„Galgi bent dabar užteks tau bausmės už per didelį ausylumą? — tarė tėvas. — Tegu šis atsitikimas tave pamoko. Ne vienam ausyliui įlindo į ausį, net į galvą ir į širdį, daug piktesnių kirmėlių, negu šitoji kaip antai — nesusipratimai, neapykanta, kerštas. Turi atsižadėti to bjauraus įpročio, jei nori būti rimtas vyras“.