Maža klaida gali turėti didelius padarinius.

Teisingas valdžios iždo pasiuntinys, kuris prie savęs turėjo didelę krūvą pinigų, vieną šaltą žiemos vakarą buvo užpultas, nužudytas ir apiplėštas. Lavoną rado sniege, kuris aplinkui buvo sušlakstytas kraujais.

Iždo viršininkas dar tą pačią naktį su žibintais apžiūrėjo žudynės vietą. Mato jis — netoliese guli lazdos skeveldrėlė; jis ją nežymiai ir pasiėmė. Kitą dieną ateina jis į iždą, ir net jį šiurpas perėmė: mato, iždo tarno lazdai, kuri čia pat stovi prie durų, trūksta kaip tik tokios skeveldrėlės; ir iš tikro, rastoji skeveldrėlė kaip tik pritiko prie lazdos.

Viršininkas liepė tuojau iždo tarną, kaipo žmogžudį, suimti ir grandinėmis apkaustyti. Piktadarys iš pradžių gynėsi to nedaręs, bet akla medžio skeveldrėlė per daug aiškiai rodė į jį. Nubalo vargšas, kaip popierėlis, ir prisipažino. Jis žinojęs, kad pasiuntinys turėjęs iždui nešti didelę krūvą pinigų, apėmęs jį neregėtas pinigų troškimas, ir jis, to jausmo vedamas, pasiryžęs užmušti tą žmogų, nors jis nieko bloga jam nebuvo padaręs.

Skrynelę su pinigais žmogžudys neatplėštą paslėpė tarp malkų, ir tų pinigų, dėl kurių žmogų užmušė, visai nematė. Prie didelės žmonių minios jis buvo mirti nubaustas. Visi stebėjosi, kad toks mažas dalykėlis išvilko aikštėn kaltininką, ir kiekvieną perėmė teisingos Dievo rūstybės baimė.