Viliojimas be saiko veda į pamoką.

Sabina, turtingų tėvų duktė, turėjo sau skyrium labai patogų kambarį, tik atrodė jis ne per daug dailus, kadangi ji niekuomet tvarkos jame nedarydavo. Kiek sykių motina skatino ją apsikraustyti ir apsitriūsti, bet veltui.

Vieną sekmadienį popiet ji buvo ką tik pabaigusi taisytis ir norėjo išeiti. Atneša jai kaimyno duktė pilną pintinėlę didelių juodų vyšnių. Kadangi visi staleliai ir langai buvo apkrauti drabužiais ir kitais daiktais, Sabina tam kartui padėjo pintinę ant aptraukto melsvu šilku krėslo ir su motina išėjo į šalimąjį kaimą pasivaikščioti.

Vėlai vakare, jau sutemus, grįžta ji pavargus į savo kambarį ir skubiai sėda į krėslą. Bet vos tik ji atsisėdo, kadgi šoks atgal, net sukliko iš baimės: mat ji pataikė kaip tik į pintinėlę su vyšniomis. Motina, išgirdusi riksmą, tuoj atbėga su šviesa pažiūrėti, kas bus su dukrele atsitikę. Bet ką gi ji išvydo. Vyšnios buvo visos sutraiškytos, sunka visais kraštais varvėjo nuo krėslo, o Sabinos nauji balti drabužiai buvo taip sugadinti, kad apie išvalymą nebegalėjo būti nė kalbos.

Be to dar, motina, smarkiai ją išbarus, pridėjo: „Dabar pati matai, kaip negera yra neapsitvarkyti ir nepadėti kiekvieno daiktelio savo vieton. Už savo neklusnumą ir netvarką gavai tinkamą pabaudą“.