Grožis dažnai eina kartu su kantrybe ir skausmu.

Vienas nuošaliai gyvenantis ūkininkas dar kovo mėnesį parsigabeno iš miesto rožių kelmą ir pasodino jį savo sodely. Mažutė Onelė dar nebuvo rožių kelmo mačiusi ir sako: „Ką tu ten darai, tėtuk? Kam vidury puikaus mūsų sodelio sodini tokį sausą dygliuotą kelmą? Nekoks bus papuošimas iš tų dyglių, jie pagadins visą sodelio gražumą“.

„Palauk, vaikeli, turėk kantrybės! — tarė tėvas. — Šis dygliuotasai kelmas užaugins tokias puikias gėles, kokių tu savo amžiuje nesi dar regėjusi.“

Onelė nenorėjo tuo tikėti ir tik pakraipė neištikimai garbiniuotą savo galvelę.

Bet žiūrėkite, kas dedas! Dygliuotasai kelmas ima sprogti ir leisti puikius tamsiai žalius lapus; pasirodė mažutės pūpuolytės, kurios ėjo vis didyn. Kada aurikuliarijos, tulpės ir narcizai jau peržydėjo, išsikėtė pagaliau ir rožių pūpuolės; visas kelmas pasipuošė dabar daugybe rožių kurių puikus raudonumas ir gardus kvapas nustebino Onelę.

„Tai kaip gražu! — džiaugėsi Onelė. — Jos dailesnės už visas kitas gėles. Rožių kelmas tai gražiausias mūsų sodelio papuošimas.“

„Taigi, matai, vaikeli, kaip iš dyglių pražysta rožės, — kalbėjo tėvas. Prisiėjo tau visas pavasaris laukti, ir tu beveik nebetekai kantrybės. Bet dabar tu supranti, kam žmonių yra sakoma: su laiku rasis ir rožių. Kaip tas dygliuotas kelmas užaugina rožes, taip yra ir su mūsų gyvenimo perversmais, iš kurių paskiau randasi džiaugsmo“.