Kuklumas ir tylus grožis turi didelę vertę.

Mažutė beturčio padienio dukrelė Rožytė susirgo. Viršininko duktė Emilija kasdien atnešdavo jai po pilną lėkštę sriubos, nes serganti mergytė nieko daugiau valgyti negalėjo.

Išgijus Rožytė tarė sau viena: „Gera panelė, man sergant daug gera padarė. Ji pati kasdien nešiodavo man sriubos. Kad mieliausias Dievulis duotų, kad ir aš galėčiau jai daug gera padaryti. Kaip čia jai nors mažą kokį džiaugsmelį suteikus!“

Sužinojo ji, kad Emilija labai konvalijas mėgstanti. Todėl nuo gegužės pradžios ji beveik kasdien vaikščiodavo į mišką, norėdama suskinti Emilijai pirmutinę puokštelę iš mėgstamųjų jos konvalijų.

Po ilgo ieškojimo išvydo ji pagaliau miške ties dideliu senu ąžuolu daugybę konvalijų. Prisiskynus atsisėdo prie medžio ir ėmė dėstyti puikius žalius lapelius su baltais žiedeliais į dailią puokštę. Tik girdi ji šalimame tankumyne kalbasi du galvažudžiai.

Vienas sako: „Dabar mes galime atsilyginti su viršininku, kuris mano brolį kalėjime uždarė. Štai, va, turiu didžiųjų raštinės durų raktą, kurį kvaila tarnaitė paliko rytą neištraukusi“.

„Gerai, — atsakė antras, — šiandien nakčia nudėsime viršininką su pačia ir dukterimi, ir tada visa kasa liks mūsų rankose“.

Nusigandusi Roželė šmukštelėjo nemačiomis kiton pusėn su savo konvalijomis, parnešė jas Emilijai ir papasakojo, ką miške galvažudžiai kalbėjo. Viršininkas paėmė slapta keletą ginkluotų vyrų ir drauge su jais prieangyje laukė plėšikų. Ir iš tikro apie vidurnaktį ateina galvažudžiai ir rakina duris, bet juos tuoj suima ir už blogus darbus sunkiai nubaudžia.

Viršininkas ir sako savo dukteriai: „Matai, Miliute, geras tavo darbas didelę palaimą atnešė mūsų namams. Beturtę Roželę sušelpei tik keletu lėkščių sriubos, o dabar taip Dievas davė, kad ji mums visiems gyvybę išgelbėjo“.