Kiekvienas žodis turi atgarsį.

Mažutis Jurgiukas dar nežinojo, kad balsas atsimuša. Syki, būdamas pamiškėje, jis šūkterėjo: „A-ū, op!“ Miškely beregint taip pat atsiliepė: „A-ū, op!“ Nustebęs jis klausia garsiai: „Kas tu esi?“ Balsas irgi pakartoja: „Kas tu esi?“ Jis rėkia: „Tu esi kvailas!“ Iš miško taip pat eina skardas: „Esi kvailas!“

Jurgiukui pikta pasidarė, ir jis ėmė balsiai kuo aršiausiais žodžiais keiktis. Bet visa atsimušė atgal. Bėga jis į mišką ieškoti menamojo netikėlio vaiko, norėdamas jam atkeršyti, bet nieko neranda.

Parbėga Jurgiukas namo ir skundžiasi motinai, kad miške esąs pasislėpęs netikęs vaikpalaikis, kurs jį visaip iškeikęs.

Motina atsakė: „Šiuokart tu pats save apsiskundei. Tu nieko daugiau negirdėjai, kaip tik savo paties žodžių aidą. Kad būtum į mišką malonų žodį ištaręs, tai toks pat malonus žodis būtų ir atsiliepęs! Taip būna ir gyvenime. Kitų elgesys su mumis daugiausia esti aidas mūsų elgesio su kitais. Jei su žmonėmis apseisime maloniai, tai ir jie su mumis apsieina maloniai. Bet jei mes jiems esam nemandagūs ir šiurkštūs, tai ir iš jų negalime laukti kitokio aspiėjimo“.