Išorė gali apgauti, jei nevertinama esmė.

Viena aukštos kilmės ponia davė auksakaliui keletą brangių akmenų, kad padarytų jai puikų papuošalą.

Jo mokinys Robertas labai gėrėjosi skaisčiais, visomis varsomis tviskančiais akmenimis ir dažnai juos žiūrinėjo.

Kartą pastebėjo meistras, kad jam dviejų gražiausių akmenų trūksta. Jis įtarė savo mokinį ir ėmė ieškoti jo miegamajame kambary. Ir atranda tuos akmenis plyšyje, kuris buvo mūro sienoj ties sena skrynia.

Robertas gynėsi tų akmenų nevogęs; meistras tačiau jį labai aštriai nubaudė, sakydamas, jog už tokius darbus vertas esąs pakarti, ir pavarė šalin.

Antrą dieną vėl dingo vienas akmuo, ir auksakalys vėl jį rado tame pačiame plyšyje.

Dabar jis ėmė atidžiai sekti, kas tuos akmenis galėtų ten slėpti. Žiūri — šarka, kurią mokinys buvo iš mažens prisijaukinęs, užskrenda ant dirbamojo stalo, ima į snapą žėrintį akmenėlį ir neša į minėtąjį plyšį paslėpti.

Auksakalys labai gailėjosi taip neteisingai nuskriaudęs vargšą berniuką. Jis vėl priėmė jį atgal ir nuo to laiko labai maloniai su juo apsieidavo Po to atsitikimo jis niekuomet taip lengvai ko nors nebeįtardavo.