Tikrosios vertybės reikalauja išmintingo pasirinkimo.

I

Vienas keleivis paklydo tolimos pasaulio dalies dykumoje. Per dvi dienas nieko nerado nei valgyti, nei gerti, badas ir troškulys neregėtai jį kankino. Pagaliau jis užeina ūksmingą medį ir gaivinantį šaltinį. Bet medis buvo be vaisių, o prie šaltinio gulėjo mažutis krepšelis.

„Dievui dėkui. — tarė keleivis, čiupinėdamas krepšelį, — čia turbūt žirniai,; jie mane nuo alkanos mirties išgelbės“. — Atriša jis godžiai krepšelį ir — sušunka nusiminęs. „Dieve mano tik perlų tesama!“

II

Nelaimingas keleivis šalia to perlų krepšelio, verto bent keleto tūkstančių talerių, būtų galėjęs badu numirti. Ėmė jis karštai melsti Dievo, ogi žiūri — ant kuprio atjoja pas jį, dideliai skubėdamas, juododis. Jis buvo užmiršęs tuos perlus ir labai nudžiugo juos atradęs.

Pasigailėjo juododis išalkusio žmogaus, davė jam duonos ir gardžių vaisių, ir pasiėmė jį su savim ant kuprio. „Žiūrėk, — tarė juododis, — kaip stebėtinai Dievas viską sutaiso. Man buvo didelė nelaimė, kad perlus pamečiau; bet tau tat buvo tikra laimė. Dievas taip davė, kad man teko čia grįžti ir tau gyvybę išgelbėti“.