Gyvenimo pasirinkimai parodo tikruosius prioritetus.

„Aš noriu būti sodininku, — tarė Pilypas, 14 metų vaikinas, kada jam reikėjo amato mokytis. — Kaip tai gražu vis prie žolynų ir kvepiančių gėlių būti!“ Bet po kurio laiko ateina jis į namus ir skundžiasi nuolatos turįs lankstytis prie žemės ir net keliaklupsčias dirbti, nugarą ir kelius taip jam ėmę skaudėti, jog jis sodininko amatą metęs.

Dabar Pilypas nusprendė medžiotoju būsiąs. „Tarp žalių medžių, pavėsyje, tai puikus gyvenimas!“ — kalbėjo jisai. Netrukus tačiau grįžta jis vėl ir sakosi rytais, prieš saulei tekant, labai jam netinkąs oras ūkanota esą, drėgna, kartais gi baisiai šaltas vėjas pučiąs jam į nosį.

Ateina Pilypui į galvą žveju tapti. „Skaisčiu tyru upės vandenėliu važiuoji sau laivelyje ir, nevargindamas kojų, trauki iš vandens pilnus tinklus žuvų — tai linksma!“ — mąstė jisai. Bet ir tas džiaugsmas veikiai jam praėjo. „Per daug šlapias užsiėmimas, — tarė sykį, — tas vanduo įgriso man be galo“.

Pagaliau įsigeidė būti virėju. „Virėjui visi neša, kas tik ką savo triūsu pagamina: ir sodininkas, ir medžiotojas, ir žvejys; kur gardesnis kąsnelis, taip pat jo neaplenkia,“ — galvojo Pilypas. Netrukus vėl jis eina pas tėvus rūgodamas: „Viskas būtų gerai, kad tos ugnies nebūtų. Kai stovi prie degančio židinio, iš to karščio, rodos, visas sutirpsi ir gana“.

Bet tėvas nebesutiko, kad Pilypas penktu sykiu rinktųsi vėl naują užsiėmimą, ir ėmė kalbėti labai rimtai: „Jei nori būti patenkintas, tai gyvenimo sunkenybes turi vyrišku kantrumu pakelti. Kas norėtų išvengti visų nesmagumų, kurių randasi kiekviename užsiėmime, tas turėtų rasi ir iš pasaulio išsikraustyti. Minėk verčiau kas gera yra tavo dabartinėje padėtyje, tad ir visi sunkumai ilgainiui atrodys lengvi“.

Pilypas paklausė tėvo ir, kai paskiau girdėdavo kitus skundžiantis, ramindavo Juos šiais žodžiais: „Aš gerai patyriau, ką reiškia senųjų pasakymas: būk patenkintas tuo, ką Dievas davė, ir lengvai apsieik be to, ko neturi; kiekviena padėtis turi savo džiaugsmų bei savo vargų.“