Neapgalvota pagalba gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Tamsioje traškančioje girioje buvo didelis lokys. Sykį sužinojo apie tai du jauni medžiotojai, Petras ir Jonas, ir sako: „Na, veikiai jis bus mūsų!“ Kasdien jie ėmė vaikščioti į girią to lokio tykoti. Vakarais, nors pinigų neturėjo, eidavo į užvažiuojamąjį kiemą ir gerdavo geriausius vynus. „Sąskaitą lokys savo kailiu apmokės“, — sakydavo jie šeimininkui.

Vieną dieną, besivalkiodami po girią, sutinka jie pagaliau tą lokį baisiai beniaurojantį. Petras šovė į jį, bet iš baimės nepataikė ir kuo veikiausiai įsirepečkojo į medį. O Jonas, kuris nė iššauti negavo, atsigulė ant žemės ir apsimetė negyvu. Lokys apuostė jam burną, nosį, ausis ir, kadangi lokiai nieko negyva neliečia, nutrepsėjo tolyn.

Petras, išlipęs iš medžio, juokais tarė Jonui: „Ką gi tau taip į ausį sakė lokys?“

Jonas atsiliepė: „Jis man pasakė, kad mes daugiau kailio nepardavinėtume, iki lokys girioje tebėra“.