Rūpestis silpnaisiais parodo tikrą pareigos jausmą.

Vienas išdykęs beširdis vaikiščias po visus medelius ieškodavo paukščių gūžtukių ir, suradęs mažus paukštyčius, galabydavo juos. Tėvas barė ir baudė jį ne sykį, bet veltui.

Randa jis sykį mažus varnėnukus, kurie ką tik buvo pradėję skraidyti, ir pilnas pikto džiaugsmo aštriais dygliais išbadinėja jiems akutes, jam buvo juokas, kai vargšai paukšteliai mėgino skristi ir bėgti, bet nežinojo kur. Išvydus tai, motina ėmė bartis: „Vaikeli, ką tu darai? Ar tu Dievo nebijai! Jei nebūsi geresnis, matysi, kaip tave Dievas nubaus“. Bet piktas vaikėzas tik juokėsi sau vienas iš motinos ir kuo tolyn, tuo blogyn ėjo.

Vieną sekmadienį, nėjęs bažnyčion, eina jis į mišką naujų nuožmybių daryti. Mato jis aukštame sename ąžuole didžiulę paukščio gūžtą. Nieko nelaukdamas, lipa jis į medį ir, išėmęs vieną paukščiuką iš gūžtos, meta jį žemėn. Buvo beimąs jau ir antrą, tik staiga atlekia senieji paukščiai, kurie buvo pikti grobuonys, ir aštriais riestais savo snapais iškabina jam abi akis.

Aklam piktadariui teko didelis vargas pakelti. Po tėvų galvos teko jam elgetauti, bet retas jo gailėjosi. Bėdos prispaustas, jis dažnai atsidusdavo: „Dieve tu mano, kaip baisi yra bausmė tiems, kurie begėdiškai priešinasi Tavo valiai!“