Maža pagalba kelyje tampa didelio žmogiškumo ženklu.

Vienas kaimietis rengėsi joti miestan. Balnodamas arklį pastebėjo, kad vienai pasagai trūksta pasagvinės. Bet jis mano sau: „Tai nieko, dėl tos pasagvinės galiu joti“, ir išjojo.

Dar nenujojo nė pusės kelio, kai arklys pametė pasagą. „Kad būtų kur arti kalvė, — tarė jisai, — reikėtų pasikaustyti arklys, tuo tarpu užteks ir trijų pasagų“.

Bet arklys ant akmenuoto kelio pasimušė kanopą ir ėmė šlubuoti. Tik staiga strakt iš miško iššoka du galvažudžiai ir pastoja raiteliui kelią. Ant apšlubusio arklio kaimietis negalėjo pabėgti, ir jie atėmė iš jo pažabotą arklį su balnu.

„Nesitikėjau, — galvojo kaimietis, — kad dėl vienos vienintelės pasagvinės būčiau galėjęs netekti arklio“.

Sugrįžo nusiminęs žmogelis pėsčias namo ir nuo to laiko nuolatos savo vaikams kartodavo senųjų pasakymą: „Apsileidimas, kad ir mažame daikte, gali tau padaryti dideliausių nuostolių.“