Tuščias triukšmas be turinio tampa pajuoka.

I

Piemenėlis Vincas ganė miške galvijus. Visoms karvėms tarpuragėse buvo priraišiota po barškalą: juo geresnė buvo karvė, juo gražesnį turėjo ir barškalą.

Eina sykį per mišką kažin koks nepažįstamas žmogus ir sako: „Koks puikus barškalas! Kiek jam mokėta?“

„Visas taleris!“ — atsakė Vincas. — „Tik tiek? — nustebo nepažįstamasis vyras; — na tai aš tau duodu tuoj už jį du taleriu“.

Vincas atidavė tam žmogui barškalą ir linksmas įsidėjo du talerius kišenėn. Bet, karvei likus be barškalo, Vincukas visai nebegirdėjo, kur ji miške tankumynėje nuklydo. Kai tik karvė atsiskyrė nuo bandos, svetimasis žmogus, kuris netoliese pasislėpęs tykojo, tuoj capt ją už ragų ir sveikas dingęs…

Tik tada Vincukas susiprato, kad tas niekšas jį apgavęs.

II

Vincukas užverktomis akimis grįžo namo ir papasakojo visa, kaip buvo. „Tai vagies gudrumas! — aimanavo berniukas, — kas galėjo manyti, kad už barškalą jis tik dėl to mokėjo nevertai daug pinigų, kad paskiau karvę galėtų pasigrobti!“

Tėvas tarė: „Kaip tave vagis apgavo, taip visus mus tyko apgauti piktosios pagundos. Iš pradžių jos rodo mums mažą kokį nors smagumėlį, bet paskui padaro didelę pragaištį. Duokis paimti už vieno tik piršto, kaip bematai sučiups tau ir visą ranką. Todėl gerai įsidėk į galvą, jog pagunda nereikia tikėti nė mažiausiame dalykėly, nes ji visuomet tave suvedžios ir skaudžiai nuvils“.

III

„Argi tu, Vincuk, neatsigodei, — kalbėjo motina, — kam nuo senų jau laikų riša karvėms barškalus tarpuragėse?“

„Pinigai man aptemdė akis, — atsakė Vincas, — galvoje sukosi viena mintis: aš galiu lengvu būdu pelnyti visą talerį. Barškalas juk nereikalingas papuošalas; dėl jo karvė daugiau pieno neduos. Tik karvei dingus, man dingtelėjo mintis, kam reikalingas barškalas“.

„Taip dažnai atsitinka su lengvatikiais karštuoliais, kurie niekina senųjų papratimus, išrasdami juos nereikalingais, — tarė motina, — bet prie progos jie gauna pamatyti, jog tokie papročiai turi savyje daug gera“.