Užsispyrimas veda į nuostolį ir pamoką.

Ponia Gylienė gyveno gražiuose namuose miesto pakraštyje. Vieną rytą ir sako ji savo tarnaitei: „Krescencija, aš dabar einu bažnyčion. Jei išeisi per gatvę vandens atsinešti arba į daržą pupų pasiskinti, uždaryk didžiąsias duris. Jau ne kartą esu sakiusi ir tikiuosi kad imsi pagaliau klausyti. Gali kas nors įeiti į namus ir žalos padaryti.“

Poniai išėjus, Krescencija apvalė kambarius ir nuėjo pas šulinį, vėl palikdama visas duris atviras. „Kam čia darinėti durys, gatvėje nematyti nė vieno žmogaus“, — galvojo tarnaitė, ir ją net juokas paėmė dėl per didelio ponios bailumo. Bet, kol Krescencija prie šulinio plepėjosi su kita tarnaite, pro didžiąsias duris įėjo ožys ir, užkopęs laiptais aukštyn, įsikraustė ponios kambarin.

Kambary stovėjo auksiniuose rėmuose ant sienos pakabintas didžiulis veidrodis, kuris beveik siekė grindis. Ožys, pamatęs save veidrody, manė sutikęs antrą ožį ir, atstatęs ragus, ėmė jam grūmoti. Menamasai ožys veidrody irgi tą pat padarė. Tikrasai ožys kadgi puls aną veidrodyje, kadgi duos ragais, veidrodžio tik šukės subraškėjo.

Krescencija, eidama su vandeniu pro didžiąsias duris, girdi dideliausį stiklo šukių bildesį. Visa pametus, bėga tekina į kambarį, išvydus nelaimę baisiai nusigąsta ir perpykus mušdama varo ožį lauk. Tik veidrodis nuo to negi paliko sveikas.

Sugrįžus namo, ponia tuoj atstatė neklaužadą tarnaitę, pasilaikydama jos algą už padarytąjį nuostolį. Kitoj vietoj nebereikėjo jai liepti, kad darytų duris.