Sąžiningas tarnas lieka ištikimas net pagundos akivaizdoje.

Apskundė karaliui jo iždininką, būk jisai grobiąs valstybės turtus: ir pavogtas brangenybes bei pinigus laikąs slaptoje kamaroje už geležinių durų.

Nuvyko karalius iždininko rūmuosna, liepė parodyti nurodytąją kamarą ir atidaryti geležines duris. Bet kaip jisai nustebo ten įėjęs! Nieko nebuvo matyti, kaip tik keturios tuščios sienos, prastas medinis stalas ir šiaudinė kėdė. Ant stalo buvo padėta vamzdelis, lazda ir krepšys. Pro langą matėsi žalios pievos ir giriomis apaugę kalnai.

Iždininkas tarė: „Mažas būdamas aš ganiau avis. Tu, karaliau, pašaukei mane į savo dvarą. Šitoj kamaroj kasdien praleidžiu po atspėjamą nuo darbų valandą, maloniai prisimindamas sau vaikystės metus ir dainuodamas tas daineles, kuriomis seniau, varinėdamas bandą, garbinau Sutvėrėją. Dieve tu mano! tuomet, nežiūrint į visą mano neturtą, gimtosios šalies laukuose buvau laimingesnis, negu šituose rūmuose, kur mano karaliaus malonė apipylė visokiomis gėrybėmis.“