Išmintis ir atsargumas padeda išsigelbėti iš blogio pinklių.

Du miesto vaikai pasiklydo dideliausioje girioje ir, užėję pagaliau menką nuošaliai stovintį užvažiuojamąjį kiemą, likosi jame nakvoti. Apie vidurnaktį girdi jie šalimajame kambary kalbant. Tuoj abudu, pridėję ausis prie medinės sienos, ėmė klausyti. Jiems aiškiai pasigirdo šie žodžiai: „Rytoj rytą užkaisk katilą, reikės tie miesto paršai skersti.“

Vargšai vaikai net pergedo iš baimės. „Viešpatie brangiausias, juk mes pakliuvome į žmogėdrų rankas!“ — tarė pašnibždomis vienas kitam ir kaip bematai abudu iššoko pro langą, norėdami pabėgti. Bet čia ištiko vėl naujas išgąstis: kiemo vartus rado užrakintus, o lentų tvora aplinkui buvo taip aukšta, jog perlipti ją nebuvo galima.

Neradę išėjimo, įlindo jiedu į kiaulių tvartą ir naktį praleido dideliausioj baimėj. Rytą ateina šeimininkas, atidaro tvarto duris ir, užsimojęs tutinu, sušunka: „Na, eikit šen, paršai, atėjo jūsų paskutinė valanda!“

Abu vaikai ėmė visu balsu rėkti ir ant kelių atsiklaupę prašyti, kad jų nežudytų. Šeimininkas labai nustebo, radęs juos kiaulių tvarte, ir ėmė klausinėti, kodėl jie palaikė jį žmogėdra?

Berniukai verkdami atsakė: „Juk tamsta pats šiąnakt sakei, kad rytoj mus pjausi.“ Šeimininkas sušuko: „O tai kvaili vaikai! Na už ką gi aš jus pjausiu? Ketinau skersti du meitėluku, kuriuos pirkau mieste, o jums pasirodė, kad tai apie jus kalbu. Taip dažnai atsitinka, kas klauso už sienos svetimos kalbos.“