Dosnus darbas kitiems sugrįžta kaip gausus atlygis.

Senas malonus sodininkas labai daug gera darydavo beturčiams. Jei kas į jį kreipdavosi reikale, prašydamas pagalbos, visuomet jis, kiek galėdamas, padėdavo, nors ne sykį dėl to jam tekdavo atsisakyti dailesnio drabužio, gražesnio namų ryko ar šiaipjau kokio smagumo.

Savo įpročiu jis sakydavo: „Ką darysi, vėl reikia mesti obuolys per tvorą“. Paklausė jį sykį, ką jis nori tais žodžiais pasakyti. Sodininkas štai ką paporino: „Kartą pasišaukiau į savo sodą keletą vaikų ir leidau jiems valgyti nukritusius nuo medžių vaisius, kiek nori, tik uždraudžiau dėtis į kišenes ir neštis su savim.

Atsirado tačiau vienas tų vaikų toks gudruolis, kad ėmė kur gražesnius obuolius per tvorą mėtyti, o paskui, juos susirinkęs, gabenti namo. Tas vaikas, nelyginant anasai ūkvedys evangelijoj, elgėsi, žinoma, labai negražiai, ir dėl to aš neleidau daugiau jam lankyti sodo. Kaip bitelė ima medų ir iš kai kurių nuodingų žolynų, taip ir aš iš to blogo darbo išmokau ir šio to gera.

Dingtelėjo man į galvą mintis, jog pasaulyje tas pat dedasi su žmonėmis, kaip ir su tais vaikais sode. Mums yra leista naudotis šios žemės gėrybėmis, bet nieko nevalia imtis drauge su savim. Jei ką mes duodame neturtėliams, tad metame nelyginant per sodo tvorą, ir tai mes rasime kada nors anoje pusėj tvoros — amžinybėje“.