Trapus kiaušinis primena gyvybės vertę ir atsakomybę ją saugoti.

Karo laiku įsiveržė priešas į miestą ir ėmė visur ieškoti vieno doro teisingo vyro, kurio jie iš visų piliečių daugiausia neapkentė ir kurį buvo pasiryžę nužudyti.

Tasai įbėgo į vieną didelį seną namą ir, užlipęs aukštai į palėpę, pasislėpė ten tarp malkų ir sukrautų visokių griozdų. Kareiviai, šūkaudami ir belsdamiesi, ėmė jo ieškoti ir tame name. Rasti nerado, bet jo nelaimei ten apsigyveno.

Iš ten jis niekur nebegalėjo pabėgti. Badas baisiai kankino, ir jis ėmė melstis: „Dieve brangiausiasis! Tu mane paslėpei nuo priešo akių, neduok gi man dabar čia badu numirti!“

Tik girdi jis — višta arti kudakuoja. Apsižiūrėjo aplinkui ir rado netoliese jos gūžtą su dviem ar trimis kiaušiniais. Jis susiprato neimti visų kiaušinių sykiu, nes višta, tai pasergėjusi, galėjo toj vietoj daugiau nebedėti. Paėmė tik vieną ir pasistiprino.

Ateinančią dieną višta vėl padėjo kiaušinį, kuriuo tasai žmogus badą nuvarė, ir taip dėjosi kasdien, kol priešai išėjo iš to miesto. Koks pagaliau buvo džiaugsmas jo draugų, kada jis vėl galėjo pasirodyti viešai mieste.