Išdidus gaidys savo elgesiu tampa pamokymu apie budrumą ir nuolankumą.

Du galvažudžiai, prisistatę prie lango kopėčias, įlindo vidurnaktį į malūną apiplėšti turtingo jo savininko. Pamažu, ant pirštų, landžioja jie patamsy po namą, stengdamiesi rasti malūnininko miegamąjį kambarį, kur laikė jis savo pinigus, — tik staiga ties jais sukuksėjo gaidys.

Nusigando jaunesnysis galvažudys ir sako pašnibždomis: „Tas gaidys labai mane nugąsdino! Grįžkim atgal — vagystė gali išeiti aikštėn“.

„Kvailas esi ir gana — subarė vyresnysis; — kas drįstų mums kelią pastoti, tam peilis krūtinėn. Nė vienas gaidys nesukuksės!“

Plėšikai mirtinai sužeidė malūnininką, nors tas drąsiai gynėsi, ir su pinigais pabėgo.

Po trejų metų apsinakvoja jie sykį nuošaliai stovinčiame kaime, tarp didelių girių, pas vieną ūkininką. Naktį kad sukuksės gaidys arti jų, net nubudo.

„Prakeiktas gaidy! — tarė senesnysis plėšikas, — ar netylėsi? tuoj galvą nusuku! Nuo tos nakties malūne jų kuksėjimo balsiai nekenčiu“.

„Ir aš taip pat, — pritarė jaunesnysis. — Mums nereikėjo malūnininko galabyti. Nuo to laiko, kai tik išgirstu gaidžio kuksėjimą, tarsi peilis man perveria širdį“.

Jie vėl užmigo; bet paryčiu staiga įsiveržia kambarin ginkluoti vyrai ir suima juos. Mat jų tą kalbą išgirdo šeimininkas, kuris gulėjo už plonos lentų sienos kitame kambaryje, ir tuoj pranešė artimiausiam tardytojui.

Abu galvažudžiai už užmušimą liko pasmerkti ilgu kalėjimu. Žmonės juokavo: „Gaidys betgi juos iškuksėjo! Geriau būtų padarę, jei būtų paklausę ano pirmutinio gaidžio persergėjimo“.