Paprastas ir ištvermingas senolės tikėjimas tampa tylia liudytoja.

Per paskutinį karą vienų nuošaliai stovinčių namų gyventojus apėmė didelė baimė. Pradedant temti, ėmė į tą apygardą veržtis priešininkų gaujos. Tai viename, tai kitame krašte buvo matyti danguje raudonos klaikios gaisrų pašvaistės. Girdėjosi baisus šaudymas. Buvo viduržiemis, oras labai šaltas, ir pūtė žiaurus vėjas. Žmonės bijojo, kad neapiplėštų ir sunkiausiuoju metų laiku neišvarytų iš namų ir pastogės.

Tik sena pamaldi bobutė buvo visai rami ir atsidėjusi ant Dievo Apvaizdos. Iš senos savo maldaknygės skaitė vaikams ir anūkams maldą, kurioje buvo ir tokie žodžiai: „Dieve, teikis pastatyti tvirtą mūrą, kuris šį namą apsaugotų nuo priešininkų antpuolio“.

Vienam iš anūkų, kuris atidžiai klausė, ką bobutė skaitė, atėjo į galvą mintis, jog melsti Dievulio, kad pastatytų mūrą, būtų jau per daug; nereikia, girdi, prašyti tokių negalimų daiktų.

Bobutė jam ir sako: „Ne taip stačiai šie žodžiai reikia suprasti. Jie reiškia: teapsaugo mus Dievas nuo priešininkų taip, lyg kad mūsų namas būtų apsuptas mūro siena. Pagaliau, jei Dievas ir iš tikro panorėtų mūsų apgynimui pastatyti mūro sieną, ar manai, kad to negalėtų padaryti?“

Tuo tarpu praėjo naktis, ir nė vienas priešininkų kareivis neprisiartino prie jų namo. Visi namiškiai tuo stebėjosi. Bet kai rytą atsikėlę išėjo už durų, išvydo šitokį reginį: iš tos pusės, kur stovėjo priešininkai, vėjas sunešė didžiausias pusnis sulig pačiu šelmeniu ir tarsi kokiu mūru uždengė namus; pereiti per jas jokiu būdu nebuvo galima.

Visi džiaugėsi ir garbino Dievą. Bobutė tarė: „Matote, vaikeliai, Dievas betgi pastatė mūrą, kuris uždengė mūsų butą nuo priešininkų. Geriausias ir mielaširdingiausias Dievas be galo daug turi progų žmonėms gelbėti iš visokių nelaimių“.