Lyginami karklas ir ąžuolas parodo, kad tikra stiprybė slypi ne išorėje, o ištvermėje ir tvirtame pagrinde.

Vieną rytą po audringos nakties tėvas Ričardas su savo sūnumi Anzelmu išėjo į lauką pasižiūrėti, ar daug vėtra žalos pridarė.

Mažutis Anzelmas sušuko: „Žiūrėk, tėtuši, stiprus ąžuolas guli ant žemės, o silpnas karklelis stovi sau stačias paupyje ir gana. Aš maniau vėtra lengviau karklą palauš, negu kietą liemeningą ąžuolą, kuris lig šiol ir prieš didžiausias audras atsispirdavo“.

„Vaikeli, — tarė tėvas, — stiprusis ąžuolas turėjo lūžti, nes jis negalėjo lenktis, o liaunas karklas pasidavė į vėjo pusę ir liko sveikas“.